captcha

Jūsų klausimas priimtas

Energetikas apie šildymo kainas: visiškai atsisakyti gamtinių dujų būtų per brangu

Lietuvai visiškai atsisakyti gamtinių dujų ir pereiti vien prie atsinaujinančių energijos išteklių būtų per brangu. Tinkamiausias kelias, kurį vertėtų rinktis, tai trijų kuro rūšių – gamtinių dujų, biokuro ir komunalinių atliekų deginimo – derinimas.    
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Lietuvai visiškai atsisakyti gamtinių dujų ir pereiti vien prie atsinaujinančių energijos išteklių būtų per brangu. Tinkamiausias kelias, kurį vertėtų rinktis, tai trijų kuro rūšių – gamtinių dujų, biokuro ir komunalinių atliekų deginimo – derinimas.

Apie tai ir daugelį kitų deginamo kuro niuansų iš ekonominės ir aplinkosauginės pusės GRYNAS.lt kalbino Kauno technologijos universiteto šilumos ir atomo energetikos katedros docentą bei Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentą Valdą Lukoševičių.

Lietuvoje prasidėjus šildymo sezonui, vienas iš aktualių klausimų, kuri deginamo kuro rūšis yra efektyviausia ir ekologiškiausia? 

Jeigu kalbėti labai bendrai, pats švariausias yra gamtinių dujų kuras ar kitos suskystintos dujos, kurios sudega su labai minimaliais išmetimais. Tada, ar tu degini dujas nuosavame name, ar didelėje jėgainėje – jos skleidžia pačią mažiausią taršą. Tokių kuro rūšių, kaip mazutai ir dyzelinai, kurie taip pat naudojami energetikoje, tarša labai priklauso nuo jų pradinės sudėties – kiek ten yra sieros, natrio, kitų komponentų, kurie po to yra išmetami į aplinką. Šito kuro naudojimas yra labai griežtai reglamentuojamas Europos Sąjungoje (ES). Anksčiau buvo deginamas po 2-3 proc. sieros turintis mazutas, dabar reikalaujama ne daugiau 1 proc. Jeigu vis tiek nori jį deginti, turi statyti dūmų valymo nuo sieros oksidų įrenginius.

Jūsų nuomone, didieji Lietuvos miestai - Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Klaipėda – galėtų išsiversti be gamtinių dujų, kurios nors ir švarios, yra labai brangios.

Visiškai atsisakyti gamtinių dujų būtų per daug brangu, todėl kuro kombinacija – biokuras, komunalinės atliekos, dalinai durpės ir 20-30 proc. gamtinių dujų būtų optimali. Iki 2020 m. yra keliami tikslai, kad šilumos ūkyje apie 60 proc. sudarytų biokuras, kuris kelia mažai aplinkosauginių problemų.

Kodėl visiškai atsisakyti dujų būtų per brangu?

Skaičiavimas labai paprastas. Šilumos vartojimas Lietuvoje per metus yra labai netolygus. Didžiausią šilumos vartojimą turime sausio-vasario mėnesiais. Jeigu tu perki didžiulį įrenginį ir jį naudoji per metus tik du mėnesius, jis niekaip neatsiperka. Todėl stengiamasi padengti bazinį įkrovimą, kur visus metus žiemą – vasarą galėtų dirbti, po to bazinį žiemos ir tai sudaro 60 proc. 30-40 proc. lieka pikinio vartojimo, į kurį investuoti reikia valstybės paramos arba labai didinti šilumos kainą, ko niekas nenori. Dėl to masiškai perėjus prie biokuro, artimiausioje ateityje liktų dalis dujų, kurias pirktume ir naudotume. Bet kadangi jų būtų gerokai mažiau, gerokai mažiau reikėtų už jas mokėti.

Užsiminėte apie biokuro vartojimą. Kokia yra jo specifika?

Paprastas žalias miško biokuras gali būti deginamas netgi labai didelėse jėgainėse, nes jame nėra cheminių priedų. Šiame kure yra tik natūralus azotas ir šiek tiek sieros, todėl lengva sukontroliuoti ir palaikyti minimalų lygį, nedarantį taršos aplinkai.

 Per metus Lietuvoje susidaro maždaug 2 mln. tonų naftos ekvivalento įvairiausių atsinaujinančių išteklių. Iš jų beveik 1 mln. įvairių formų medienos atliekų. Dar beveik tiek pat susidaro šiaudų resursų, kurie dabar tiesiog paliekami, sudeginami. Dar apie 200-300 tūkst. tonų susidaro komunalinių atliekų, kurios tinka energijos gamybai.

Ar teisingos kalbos, kad naudojant biokurą, jis nebūtinai bus pigus, kad jo kaina augant paklausai irgi augs?

Dujos yra pats brangiausias kuras iš naudojamų, bet įranga yra labai pigi. Megavatas galios kainuoja 100 tūkst. litų. Didelį ar mažą katilą statai, tiek maždaug išeina. Biokuras priešingai – yra labai pigus, bet jo katilas labai brangus. Vienas megavatas jau ne 100 tūkst. kainuoja, o beveik milijoną. Biokuro įranga beveik dešimt kartų brangesnė. Visame pasaulyje šitie objektai, išskyrus mūsų šalį, yra statomi komerciniais principais. Jeigu biokuras nebus pigus, niekam neapsimokės investuoti į brangius įrenginius. Todėl jie toliau degina dujas. Jeigu biokuro tiekėjai nori plėtoti savo verslą, jie turi labai pigiai parduoti savo kurą.

Visame Baltijos jūros regione yra detali statistika, kad nuo 1990 m. biokuro kainos laikėsi daugmaž tokiame pačiame lygyje, biokuras pervertus į kilovatvalandes kainavo nuo 4 iki 6 centų. Per tą laiką naftos ir dujų kainos šokinėjo net iki keturių kartų. Biokuras išliko stabilus, nes tai visų pirma yra vietinė rinka. Antras dalykas, kad jeigu tik jį pabranginsi, jo bus atsisakyta. Kai norime ekonominį efektą gauti greitai, nelaukiant, kol po penkių metų atsipirks brangus katilas, prašome iš valdžios ES paramos. Tada pusę katilo kainos fondai subsidijuoja ir kainos labai gražiai sumažėja. Ignalina, Molėtai, Utena – tokie miestukai, kuriuose yra daug biokuro, įrenginiai pastatyti pigiai, nes gavo 50 proc. paramos ir naudoja pigų kurą. Biokuras dabar šiek tiek brango ir pasiekė skandinavų lygį. Mes tik priartėjome prie regioninės rinkos kainų, pasaulyje jo nėra niekur brangiau. Tos pačios dujos dabar kainuoja 12-13 ct už kilovatvalandę, o biokuras visur yra 4-6 ct – du-tris kartus pigesnis.

Teko skaityti, kad biokuras labiau tinkamas mažesniems miestams, nes jį verta pirkti tik apie 60 km spinduliu. Kiek tame yra tiesos?

Iki 2006-ųjų dujos buvo labai pigios. Tada imta lyginti, kas yra geriau – kurenti dujas, ar biokurą. Biokuras turėjo būti ypatingai pigus, kad juo vertėtų keisti dujas. Tada 1 tūkst. kubų dujų kainavo 400 litų, dabar kainuoja 1200 litų. Jos pabrango triskart. Vadinasi biokuras jau turi teisę būti brangesnis, kad apsimokėtų juo keisti dujas. Požiūris, kad biokuras yra tiktai regioninis kuras, paseno. Laivais vežami didžiuliai srautai drožlių aplink Baltijos jūrą ir tie patys skandinavai labai plečia šio kuro naudojimą. Jie gal pataupo savo miškus, bet didžiuliais kiekiais vežasi drožles iš Čilės, Brazilijos, Kanados, Australijos. Anksčiau laivai vežiojo naftą, dabar – drožles. Biokuras po truputį tampa tarptautiniu kuru, su dideliais pervežimais.

Kokia yra Lietuvoje situacija su biokuro žaliavomis – ar užteks medienos ir nereikės iškirsti miškų?

Pas mus yra daug jausmų ir nuomonių, todėl geriau kalbėti skaičiais. Centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT) šiandien aprūpina maždaug pusę Lietuvos gyventojų. Bet tai yra tik trečdalis šilumos poreikio, kurį sunaudoja individualus sektorius, nuosavi namai, kaimai, priemiesčiai, pramonės įmonės. Statistika rodo, kad šiandien sunaudojama maždaug apie 500 tūkst. tonų naftos ekvivalento biokuro. Kai mes pasieksime apie 60 proc. biokuro suvartojimą ir tiek naudos ir CŠT, bendras biokuro suvartojimas pašoks nuo 500 iki 900 tūkst. tonų naftos ekvivalento. Pakils net ne dvigubai, o mažiau. Tai vienas dalykas. Antra, kadangi namai bus renovuojami ir privalės naudoti mažiau šilumos, biokuro poreikis irgi mažės. Klausimas, ar mes matėme iki šiol problemą miškuose, kai deginome 500 tūkst. tonų naftos ekvivalento per metus iš miško? Net nesijausdavo. Iškirstus miškus pamatydavome tik dėl pramoninės medienos.

Kita problema yra ta, kad medienos kainos iš esmės yra vienodos ir niekas nesivargina rinkti viršūnių, šakų -ima tuos pačius rąstelius ir smulkina. Tai vėlgi yra mūsų valstybės administravimo brokas, kad nesugebame išrūšiuoti medienos per muitus, per mokesčius ir kitas priemones, kad pramoninė mediena keliautų į pramonę, o atliekos į katilus. Dabar viskas yra maišoma.

 Visiškai atsisakyti gamtinių dujų būtų per daug brangu, todėl kuro kombinacija – biokuras, komunalinės atliekos, dalinai durpės ir 20-30 proc. gamtinių dujų būtų optimali.

Kalbant apie bendrą situaciją, per metus Lietuvoje susidaro maždaug 2 mln. tonų naftos ekvivalento įvairiausių atsinaujinančių išteklių. Iš jų beveik 1 mln. įvairių formų medienos atliekų. Dar beveik tiek pat susidaro šiaudų resursų, kurie dabar tiesiog paliekami, sudeginami. Dar apie 200-300 tūkst. tonų susidaro komunalinių atliekų, kurios tinka energijos gamybai. Jau nekalbu apie galimybes užsėti dirvonuojančius laukus ir išplėsti energetinėmis kultūromis, kurios galėtų duoti dar kelis šimtus tūkstančių išteklių. Taigi mūsų ištekliai nei vieno milijono neviršija, o yra apie du tris kartus daugiau, tiesiog jie yra nepanaudojami, kai jų reikia, neprieiname prie jų, rinka tik formuojasi. Kol kas imami tik geriausi ištekliai – rąsteliai, labai niekas nesivargina šakeles, kelmus rankioti, šiaudai dar išvis nenaudojami, nors skandinavai, švedai, danai masiškai pereina prie šito kuro.

Kaip Jūs galvojate, ar biokuro rinka ne per vėlai formuojasi?

Jei 2005 m. šilumos tinklų direktorius būtų pasakęs, kad nori statyti biokuro katilą, jį visi kvailintų – sakytų, ar neturi ką veikti, dujų kaina stabili, yra sutartis. Tik prasidėjo antra naftos krizė 2006 m. ir kainos pradėjo lipti į viršų, dujos pabrango,du tris kartus. Tada visi pradėjo darytis gudrūs ir ieškoti alternatyvų. Suskubo pirmiausiai tie rajonai, kurie iš viso neturėjo gamtinių dujų, o tik mazutą. Žinojo, kad nuo 2008 m. mazuto deginti jau nebegalima ir jiems reikėjo alternatyvaus kuro. Alternatyvus kuras iš esmės yra tik biokuras.

Tuo metu biokuro katilines statėsi Mažeikiai, Tauragė, Šilutė, Šilalė – jie perėjo prie biokuro, nes neturėjo kitos išeities. Visi, kurie turėjo dujas dar gūžčiojo. Buvo sukurta ES fondų priemonė, kuri skatino katilinių statybas, skirdama po 5 mln. Visi maži miesčiukai, kurie jautė, kad dujos brangsta, už tuos 5 mln. sugebėjo pasistatyti po vieną kitą katilą. Dabar jie mėgaujasi pigesne šiluma. Dideliam miestui, kur 5 mln. nieko nereiškia, jokios paramos nebuvo. Reikėjo viską statyti tik iš paskolų ir kreditų. Iki šiol nei Vilnius, nei Kaunas, nei Klaipėda negavo nė centro paramos biokatilinių statybai, nes už 5 mln. negalėjo nieko net pradėti, tam reikia bent 150 mln. pradžiai. Todėl visi didmiesčiai dabar yra dujiniai, turi didžiausias šilumos kainas ir vargsta su mokėjimais už šildymą.

Minėjote, kad skandinavai masiškai pereina prie biokuro. Švedai savo ruožtu masiškai pereina prie komunalinių atliekų deginimo. Jūsų nuomone, Lietuvai reikėtų deginti komunalines atliekas? Visuomenė į tai žiūri labai kritiškai.

Visuomenė kaip ir atominės, taip bijo ir komunalinių atliekų deginimo. Ji bijo visų įtartinų ir potencialiai pavojingų objektų. Didžioji ir pasaulio, ir Europos dalis degina komunalines atliekas ir tiek. Žinoma, šių atliekų deginimui galioja griežti reikalavimai, kontrolė, daug įrangos daroma, kad būtų sunaikinti teršalai. Ne naujiena, kad atliekų deginimo objektai stovi miestų centruose ir nėra didelės bėdos. Lietuvai, sakyčiau, kad tai nėra pirmo būtinumo objektas, nes pirma reikėtų statyti biokogeneracines jėgaines, kurios kūrentų medieną. Šio resurso toli gražu nepanaudojome, tiek, kiek mes turime – ypatingai šiaudų potencialo. Komunalinių atliekų deginimui galima ruoštis, statyti, bet jų net mastai yra daug mažesni.

Nacionalinėje energetikos strategijoje yra numatytos 5 komunalinių atliekų jėgainės, po to trys vystomi projektai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Klaipėdoje jau statoma, kitur tik baramasi, bet greitai šie objektai neatsiras. Biokuras būtų daug labiau visuomenei priimtinas variantas, jo katilines galima būtų statyti ir tai būtų pigiau – pigesnė elektra, šiluma, nes komunalinės atliekos stipriai susijusios su valymu ir aplinkosauginiais reikalavimais. Tačiau ten yra kitas išlošimas, kad lėšos, kurias reikia mokėti už atliekų sąvartynuose sandėliavimą, galima gauti atliekas utilizuojant. Kadangi šitie dalykai dar tik formuojasi, niekas dar nežino, kiek už tai bus mokama. Kol kas tiktai „Fortum“ Klaipėdoje bando tokį objektą pastatyti, bet jie stato ne komunalinių atliekų, o vadinamą „multifuel“ - įvairių kuro rūšių jėgainę, kurią galima panaudoti ir komunalinėms atliekoms, ir medžio atliekoms, durpėms, žodžiu mišraus kuro naudojimui. Tai yra kompromisiniai sprendimai, kurie galėtų negąsdinti žmonių. Dabar visa valstybės politika eina ta kryptimi, kad pirma reikia rūšiuoti ir tik kas netinka rūšiavimui ir biodegradacijai, naudoti deginimui.

 Dujos yra pats brangiausias kuras iš naudojamų, bet įranga yra labai pigi. Megavatas galios kainuoja 100 tūkst. litų. Biokuras priešingai – yra labai pigus, bet jo katilas labai brangus. Vienas megavatas jau ne 100 tūkst. kainuoja, o beveik milijoną. Biokuro įranga beveik dešimt kartų brangesnė.

Ar tai reiškia, kad Lietuva dar nėra pasiruošusi komunalinių rūšių deginimui?

Lietuvos problema yra kita – nesugebame sąvartynų uždaryti. Reikia arba greičiau rūšiuoti, arba deginti, greičiausiai daryti ir tą, ir tą, bet mes stipriai vėluojame. Aplinkos ministerija yra stipriai kritikuojama už tai, net laukiama sankcijų iš ES, nes mes pagrindinę atliekų masę vežame tiesiog į sąvartynus ir užkasame. Tai yra prasčiausias mūsų politikos rezultatas. Mažai dedame pastangų į technologinį atliekų apdorojimą – kai neturime žaliavų, mums komunalinių atliekų perdirbimas būtų tiek pramonės žaliavos požiūriu, tiek energijos gamybos požiūriu pats geriausias sprendimas.

Kokių pokyčių energetikos sektoriuje galime sulaukti po 2016-ųjų, kai įsigalios nauji aplinkos taršos reikalavimai?

- Nauji reikalavimai natūraliai turėtų daryti spaudimą ir jau daro, nes pasirinkimas yra toks – galime Lietuvos elektrines perversti į biokurą ir investicijų poreikis bus, sakykime, 1,5 mlrd. Bet jeigu mes norime likti su mazutu, kaip rezerviniu kuru ir prie dujų turėti mazutą, investuoti reikėtų 3-4 mlrd. Tiek lėšų reikėtų atitikti reikalavimus ir legaliai dirbti. Problema yra politiniai nesutarimai, mes ginčijamės ir nestatome nieko. Nauji reikalavimai yra vienareikšmiškai paskata pagrindinėms elektrinėms sudaryti reguliacinę aplinką tokią, kad jos būtų ir motyvuotos, ir turėtų investicijų grąžą pastatytiems objektams ir neinvestuotų į neperspektyvų kurą mazutą, kurio mes neturime ir neverta turėti. Reikia pereiti į atsinaujinančius išteklius ir būti „žaliems“, spręsti CO2 ir taršos leidimų problemą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...