captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvišką trispalvę nuėmęs ūkininkas: nutiko kažkas ne taip

Viename sėkmingiausių Lietuvoje Vaidutės ir Vytauto Stankevičių pienininkystės ūkyje kasdien primelžiama po 10 tonų pieno. Prieš dvejus metus ūkio metinė apyvarta perlipo 10 milijonų litų.
B. Barausko (BFL) nuotr.
B. Barausko (BFL) nuotr.

Viename sėkmingiausių Lietuvoje Vaidutės ir Vytauto Stankevičių pienininkystės ūkyje kasdien primelžiama po 10 tonų pieno. Prieš dvejus metus ūkio metinė apyvarta perlipo 10 milijonų litų.

Dar neseniai ūkininkų svečius Parovėjoje (Biržų r.) optimistiškai nuteikdavo ištisus metus plevėsuojanti lietuviška trispalvė. „Nuėmiau. Čia – nebe mūsų valstybė jau. Nutiko kažkas ne taip“, – aiškino 47 metų ūkininkas Vytautas Stankevičius. Sumažėjusios pieno supirkimo kainos jį, regis, jaudina mažiau nei ištuštėję kaimai.

Nupirko darbininkams trobas

Ūkininko teigimu, mažėjančios Lietuvos kvapas provincijoje juntamas kiekvieną mielą rytą. „Nieko neturiu nei prieš žydus, nei prieš vokiečius, nei prieš prancūzus. Bet kur mes pasislėpę? Po lapais? Jei važiuotum tais plotais, per šimtus hektarų gal sutiktum dešimt žmonių“, – mostelėjo ranka į ūkio laikus V. Stankevičius.

Anot jo, kaimų Lietuvoje tiesiog nebėra. Vietoje kaimų – gyvenvietės. Ten gyvulių žmonės nebelaiko. Ir niekas, pasak jo, nepagalvoja, kaip ilgai tai bus.

„Madinga sakyti: kaimas išlaikė lietuvybę, knygnešiai. Lietuviškai, tarmiškai kalbėjo. Kai vaikai grįžta ir įsijungia televizorių, o ten kalba angliškai, liepiu išjungti. Tos kalbos aš nebekenčiu. Jie viską iš mūsų atėmė: žmones, žemes, miškus, vandenis, naftą. Kiek gi mūsų liko? Milijonas? Pusantro?“, – ūkininkas kalbėjo tai mąsliai, tai kategoriškai.

Jo pirtyje rugpjūčio savaitgalį, štai, iškylavo, šašlykus kepė iš Anglijos grįžę kaimynai. Pasisvečiavę išvyko atgal. „Grįžta, kad mūsų gydytojai jiems dantis sutaisytų, skrandžius užlopytų, ir vėl išvažiuoja tenai paracetamolio gerti. Tai kaip suprast? Ir jie sako, kad svetima valdžia jais geriau rūpinasi nei sava“, – sakė biržietis.

Bandydamas sulaikyti užsienin sparnus keliančius kaimiečius, daliai šeimų jis nupirko ištuštėjusius namus – kad tik jie pasiliktų. Kad ir kaip modernus būtų ūkis, jam reikia žmonių.

Karves melžia robotai

V. Stankevičius – išskirtinė asmenybė. Iškalbingas žmogus. Kaimo, o gal ir visos Lietuvos barometras? Po kurio laiko vis rūpi paklausti: kaip, Vytautai, kaimas? Pasiprašęs į svečius pasiruošk provokacijoms, aštriam žodžiui. Kalbamės ne prie bulvių su rūgštapieniu, o prie lašišos kepsnio folijoje, pratęsiame prie karšto štrudelio su ledais. Ūkininko džemperis su „Adidas“ emblema, regis, pažymėtas karvės uodega. Mėšlo ženklai? Ūkininkas ką tik grįžo iš ganyklos, kur apsiveršiavo karvė. Būta komplikacijų.

Šiuo metu Stankevičių ūkyje – beveik tūkstantis galvijų. Iš jų melžiamų karvių – 450. Ūkyje dirba 30 žmonių. Toks ūkis, pasak V. Stankevičiaus, vadintinas vidutiniu. Be gyvulininkystės, verčiasi ir augalininkyste: augina pašarus savo ūkio reikmėms, dalį parduoda: kukurūzus, javus. Ūkyje – įvairių, Lietuvai dar egzotiškų veislių karvės. Dalis jų melžiamos keturiais moderniais melžimo robotais. Tokių robotų visoje šalyje – vos dešimt.

V. Stankevičiaus pienininkystės patirtis – daugiau kaip 15 metų. Pradėjo nuo penkių veršelių. 1997 metais abu su žmona registravo ūkį. 2006-aisiais ūkis atsinaujino iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos: įsigyta modernios technikos, gerų veislių karvių. Tuomet ūkininkas dar tikėjo šviesia kaimo ateitimi.

„Labai liūdna, kad mūsų mažėja ir mažėja. Mes provincijoje tai užuodžiame kiekvieną rytą. Matome, kas išvažiuoja, kas lieka ir su kuo mes pasiliekame. Anksčiau galvojau, kad nebendrausiu su kvailiais, menkesnio intelekto žmonėmis. Pasirodo, kad žmogus irgi mutuoja. Ir aš su jais bendrauju, prisiderinu, bandau juos suprasti ir tampu kaip jie, gyvenu jų dvasia“, – pritilęs kalbėjo ūkininkas.

Emigruoti skatina mokykloje

Kalbėdamas apie emigraciją, V. Stankevičius ironizuoja: „Kas jie – paukščiai? Gervės, kikiliai? Emigracija jiems – širdies šauksmas? Buvo ta emigracija ir A. Smetonos laikais, tada buvo sudėtinga. Čia, Lietuvoje, visada sudėtinga. Bet tada emigracija buvo truputį kitokia. Emigruodavo, parsiveždavo pinigų į Lietuvą, čia nusėsdavo: pradėjo kurti ūkius, statyti gamyklėles“.

Dabartinė emigracija, pasak biržiečio – kitokia: išvažiuoja ir gyvena šia diena. Arba visą gyvenimą remontuojasi Lietuvoje paliktus namus. „Dirba ten ir sako: parvažiuosime į gražius namus senatvėje, užsidirbę geras norvegiškas pensijas. Gerai gyvensime, o jūs mums pieną ir kiaušinius nešite į namus – būsite mūsų vergai“, – pasakojo V. Stankevičius.

Apie savo vaikus – sūnų ir dvi dukteris – ūkininkas sako, kad jie nemyli Lietuvos taip, kaip jis. „Jie gerai mokosi, kalba lietuviškai, studijuoja, bet jie sako, kad jiems patinka tenai. O kodėl jie taip sako? Todėl, kad įjungta stipri propaganda. Pereita per jų smegenis – tarsi su pagaliu“, – aiškino ūkininkas. Propaganda esą vykdoma per žiniasklaidą, per mokyklą.

Prisipažįsta, kad viduje šiek tiek vilties, atlaidumo ir gyvasties likę. Lietuvis jam neatrodo toks jau labai materialistas, o tai, kad „jie mūsų žmones išsivarė“ reiškia, kad užsieniečiai yra tinginiai ir ten nėra kam darbų nudirbti.

„Norėčiau, kad šią žemę, kurią aš dirbu, dirbtų mano vaikai ir anūkai“, – sakė ūkininkas. Viltis, kad taip ir bus, išlieka: sūnus žemės ūkio inžinerijos mokslus studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete.

Išvažiavo žemės ūkio specialistai

„Žiūrint vakariečių akimis, mūsų išvystyti ūkiai nė kiek nenusileidžia jų ūkiams. Netgi kai kuriuos pralenkia. Žiniomis lenkia stipriai. Bet mes daug ko ir neturime: neturime geros gyvulių genetikos, gerų specialistų, nes jie išvažiavo – emigravo. Neturime protingos valdžios požiūrio, kurį turi jie. Bet po truputį atsiranda ir protingų valdininkų. Esu per gyvenimą matęs kokius penkis protingus. Ko mes dar neturime? Neturime gerų rinkų. Neturime sąmoningumo ir gerų sambūrių – kad žmonės susiburtų ir neatiduotų savo produkcijos už dyką. Mums trūksta ir darbo kultūros. Reikia dar mokytis“, – kalbėjo V. Stankevičius.

O ką Lietuvos kaimas turi daugiau nei kaimas užsienyje. „Didesnę nei jų širdį. Ne viską vertiname pinigais. Mes dar ir darbštūs“, – tvirtino biržietis.

Pasidomėjus, kuo dabartiniai pašaro gamybos metodai pranašesni už senuosius, kai šienas džiūdavo žaginiuose, aiškina: „Pasakysiu, kodėl nebededa žaginių. Žaginiuotojus išsivarė Europa. Nebėra kam žaginių dėti. Žaginys – idealiausias reikalas. Išdžiovindavo, išsistovėdavo. Dabar, kad palengvinti ūkininko dalią, išdžiovina pradalgiuose, presas tą apysausę žolę supresuoja ir apvynioja lipnia plėvele vakuume. Ten šienas fermentuojasi“.

Prieš valdžios kastas – peiliu

Kaipgi reikėtų išsaugoti lietuvių tautą? Ne iki galo aišku, rimtai atsako ar juokauja: „Visų pirma reikėtų pabandyti iškastruoti visus iki vieno Seimo narius. Kad jie nebesidaugintų ir neperduotų savo palikuonims vėl valdyti Lietuvos. Kad ateitų visiškai kiti žmonės. Šaudyti negalima, bet galėtų priimti tokį įstatymą: vos tik išrenka Seimo nariu – tai ir iškastruoja. Juk, pažiūrėk: ateina jie, paskui ateina jų vaikai. Susidaro kastos. Ir įstatymai tai priiminėjami jų naudai, o ne Lietuvos, ne jos gyventojų naudai. Aš jais netikiu ir nemanau, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie jais tiki“, – kalbėjo V. Stankevičius.

Užsieniečių V. Stankevičius nesibaido, mielai su jais bendrauja. Keletą metų iš eilės organizavo tarptautines stovyklas. Ne sykį juokaudavęs: jo fermoje vokiečiai aria. Vien iš cinizmo, dėl galimybės taip pasakyti tas stovyklas ir organizavęs. „O kas toliau? Kur ta mūsų nacionalinė savigarba? Kodėl mes dabar čia angliškai turime bendrauti?“ – klausė V. Stankevičius.

Japonus mini pasigėrėdamas: „Tai pati gražiausia tauta“. Jo ūkyje stovyklavę jauni japonai krovė akmenų tvorą. Kai sprogo Fukušima, V. Stankevičiaus vaikai studentams Miki ir Koto parašė, siūlydami prieglobstį. Japonai atsisakė: jų vieta ten, kur sprogo atominė elektrinė. „O pas mus, Lietuvoje, kas sprogo? Bet mūsų vieta tenai, Europoje. Kur tu matęs tokius durnus žmones?“ – klausė ūkininkas.

Jam pavyzdys ir pažįstami ukrainiečiai, kuriems per Kalėdas siųsdavęs didžiulį siuntinį brangiausių saldainių – šito gero jiems Ukrainoje labai trūkdavo. Visa, ką pagamindavo, jie eksportuodavo. Ukrainiečių vieta – Ukrainoje.

Žmonės bėga nuo savęs

Kai užsienyje darbą radusių lietuvių ūkininkas paklausia, kiek į Lietuvos biudžetą sumoka mokesčių, jie atsako, kad moka 90 litų sveikatos draudimo. „Jiems sakau, kad sumoku pusę milijono. Katras didesnis patriotas? Man sako: svolačius esi, ne patriotas. Tai ir jaučiuosi kaip svolačius. Pasiliktum pas mane savaitę, išmokyčiau būti svolačium“, – kandžiai kalbėjo ūkininkas.

Pabendravęs su užsieniečiais jis dar labiau vertinąs derlingą lietuvišką žemę, dar kritiškiau žiūri į dejones ir nesugebėjimą užsidirbti iš to, ką turi. Žydas esą atvažiuoja į Lietuvą ir klausia, kodėl V. Stankevičius ganąs veršiukus – juk geriau pjauti žolę ir konservuoti, kad tie neišmindytų.

„Jie karves ir javus užaugina ant smėlio, kur net žolė neauga. O mes, lietuviai, negalim išgyventi. Negalim išgyventi, nes kai kurie asmenys per daug užsigrobė, kitiem erdvės nebepaliko... nieko nepaliko. Kodėl žmogus kaime nebelaiko vištos, svogūno neaugina? Dėl to, kad neapsimoka – parduotuvėje yra pigiau. Dėl ko žmogus neina dirbti? Dėl to, kad neapsimoka. Nebeliko balanso tarp lietuvio ir padorumo, tarp „biedno“ ir turtingo, tarp dvasingo ir skurdžiaus. Nebeliko nei dvasinio, nei materialinio balanso. Kai balanso nebelieka, žmonės emigruoja – bėga. Bėga nuo savęs“, – sunkiu monologu prabilo biržietis.

Siūlo atsigręžti į 1992-uosius

Nors jam nepatinka Lietuvą skriaudžiantys užsieniečiai, Stankevičių produkciją perka šveicarų ir vokiečių valdoma pieno perdirbimo bendrovė „MGL Baltija“ „Tai gerai, kad jie paima. Bet jie paėmė ir visas mūsų gamyklas, taip pat ir pieninę. Paėmė už kelis centus. Negi mes nebeturime savigarbos ir negalime patys gamyklų turėti, negi tik jie sugeba?“, – klausė ūkininkas. Tačiau jam tenka pripažinti: užsieniečiai turi daugiau pinigų, daugiau patirties. O Lietuvoje atėjo toks laikas: iškilo grėsmė tautos nacionaliniam išlikimui.

Jis su nostalgija prisimena ir 1991-uosius. Jo mama, agronomė, tada sukūrė sodininkystės ūkį Panevėžio rajone. Gavo žemės pagal anuometinį Valstiečių ūkio įstatymą – 50 hektarų.

Tada valstybė garbingai elgėsi. Jeigu tu nori gyventi Lietuvoj, imk žemės. 1991–1992 metais valstybė dovanodavo žmogui žemės – tik tu pareikšk norą turėti. 50 hektarų dabar kainuoja pusę milijono litų. Vadinasi, išėję iš sovietmečio mes buvome protingesni. Tada susikūrė tie pirmieji ūkininkų ūkeliai“, – kalbėjo V. Stankevičius. Anų dienų patirtį, anot ūkininko, būtų galima pritaikyti ir dabar.

„Jeigu šitie, kurie sėdi Seime, sakytų: „Grįžkit iš emigracijos, valstybė jums dovanoja 20–30 hektarų žemės, eikite ir kurkitės, jie grįžtų. Jeigu valstybė juos gerbtų, o dabar sako: oi, grįš, kur jie dėsis. Tai kaip suprasti? Ar jie turi kur dėtis? Jaunas žmogus baigė universitetą, tai kur jam dėtis: kur nusipirkti butą, kur pinigų gauti? Iš ko gauti pinigų lovai nusipirkti, antklodei, jeigu tavo tėvai neturtingi? Tai tokie baigia vidurinę mokyklą ir važiuoja lauk. Valstybė netenka jaunų žmonių“, – liejo širdies skausmą V. Stankevičius.

Su krauju perduodama vergo dvasia

Jį jaudina ir tai, kaip vaikai elgiasi su savo tėvais.

„Parduoda tėvų sodybas, o juos išveža į senelių namus. Ir nebeaplanko. Atvažiuoja, kai numiršta. Kažkoks durnynas. Normalūs kaimo žmonės, ne pijokai, ne lakūdros. Visą gyvenimą dirbę. Baudžiauninkų vaikai, kurie gavo išsilavinimą, kurie išėjo į miestą, ir miestas juos prarijo. Jie gavo ten išsilavinimą, geras pareigas. Geri butai, prabangios mašinos. Kam tas susmirdęs tėvas bereikalingas? Žinai, kokie žmonės baisiausi? Baudžiauninkai, vergai. Plakdavo juos, žinai, ne visai be reikalo. Vergo filosofija yra baisi. Vergo iš širdies išimti neįmanoma. Jis su krauju perduodamas“, – sakė V. Stankevičius.

Ūkininkas neseniai tapo dar ir dvarininku – paveldėjo iš mamos Raguvėlės dvaro sodybą. Tačiau tikru ponu netapo. Prisipažįsta jaučiąs savy vergą: mėgstąs ir pats dirbti, ir matyti nugaras lenkiančius kitus žmones. Matyti, kaip kas nors dirba fizinį darbą jam – džiaugsmas. Tokia savijauta jam neatrodo labai jau sveika, bet nieko negalįs su savimi padaryti.

Tačiau ką reiškia laisva dvasia? Ar mokesčių naštos slegiamas ūkininkas, verslininkas savaip neprimena be poilsio dirbantį Kristijono Donelaičio būro – baudžiauninko? Taigi būras ir šių dienų dirbantis žmogus, anot V. Stankevičiaus, niekuo nesiskiria. Laisvas tas, kuris grybauja, uogauja ir dar paslapčia nuima dalį derliaus kaimyno darže, visų kitų – anokia čia laisvė. Tenka nugarą lenkti, dirbti be laisvadienių.

Kolūkius sugriovė miestiečiai

Vytauto Stankevičiaus žmonai ūkininkei Vaidutei Stankevičienei šių dienų vidutinio ūkininko padėtis labiausiai panaši į anuometinio kolūkio pirmininko. Skirtumas tik tas, kad kolūkio pirmininkas ūkyje turėjo daug įvairių specialistų, kurie jam padėdavo. Šių dienų ūkininkas dažniausiai yra universalus savo ūkio veiklos specialistas ir daug ką nuveikia pats.

Kolūkio pirmininko ir šių laikų ūkininko paralelė V. Stankevičiui neatrodo gera. Į repliką, kad kolchozus sugriovė „kolchozninkai“, aiškina: „Neatspėjai. Kolchozus sugriovė tarybinė liaudis. Ar jie buvo geri, ar jie buvo blogi – aš nežinau. Totalus blogis – tiems, kuriuos suvarė į kolchozus. Totalus gėris – tiems, kurie toje santvarkoje užaugo. Bet sugriovė juos ne kaimo žmogus, o tarybinė liaudis. Tai jūs, miesčionys, pajus supirkot, po langais su šautuvais stovėjot“, – žėrė kaltinimus miestui ūkininkas.

„Pas bobutę ateina naktį miesto žulikas ir sako: „Aš tave pasmaugsiu, jei neatiduosi pajaus po dešimt centų. Ir jinai atidavė. Jūs nežinot? Jūs gi šventieji, žurnalistai, jūs nieko nežinot. O jie tada pasiėmę pajus valdė kolchozus. Jie turėjo labai daug turto: pinigų, gyvulių, pastatų, technikos, žemės. Karves vežė parduoti. Veršingas pjovė. Veršiukai gyvi – plumpt – iškrisdavo ant betono. O paskui miesčionys pradėjo rėkti: „Landsbergis sugriovė kolchozus! Taigi ne kaimiečiai rėkė“, – tarytum kokią pasaką sekė prie stalo ūkininkas.

Kaimiečiai esą žiūrėjo ir nieko padaryti negalėjo. „Kaip avinai žiūrėjo. Žinai, kaip avinus veda į skerdyklą skersti? Bliauna nekaltai: „Be-e-e-e...“ Miesčionys – protingi. Ir dabar miesčionys ūkininkauja – jie patys protingiausi ūkininkai. Kaimiečių labai mažai ūkininkauja. Ūkininkauja mokytojai, fizikai, fizrukai (fizinio lavinimo mokytojai – R. Č. past.)“, – aiškino Lietuvos kaimo istorijos virsmus V. Stankevičius.

Kaime – miestiškas kapitalas

Paklausus, kodėl miestiečiai atsidūrė kaime, ūkininko atsakymas – esą šie turėjo daugiau proto.
Apie kaimo banditizmą, kai iš kaimiečių, grasinant ir panaudojant psichologinį spaudimą, buvo atiminėjami pajai, niekur nerašoma. Kaimo žmogus atsidūrė užriby. Iš pradžių dar turėjo išeitį, kad galėjo melžti savo karvę ir brangiau parduoti pieną. Vėliau tas pienas tapo pigesnis už vandenį. Tada žmonės pradėjo išpardavinėti karves, o vaikus siųsti į užsienį. Nes nebeliko iš ko duonos nusipirkti.

„Kiek ilgai auginsi kiaules, kurias superka po tris litus už kilogramą? Arba kiek ilgai auginsi grūdus, kuriuos supirkdavo 150–200 litų už toną. Žmonės pradėjo krosnis kūrenti grūdais. Tokia iš pradžių buvo Lietuva. Paskui įstojome į Europos Sąjungą. Pasirodė, kad žemė turi vertę, nes tu dirbi žemę, o tau primoka pinigus. Jei dirbi 1000 hektarų ir gudriai sužaidei su įvairiom programom, gausi milijoną litų subsidijų. Tada prasidėjo kiti dalykai – eiti, atiminėti, grobti vieni iš kitų žemes, kuo daugiau prisigrobti. Tokia paliko provincija, kurioje sukasi labai daug miesto žmonių, čia investuota daug miesto kapitalo“, – pasakojo ūkininkas.

www.DELFI.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...