captcha

Jūsų klausimas priimtas

Gyvenimas iš „juodųjų“ pinigų: kodėl Lietuvoje tai taip populiaru?

Lietuvoje dirbančiųjų atlyginimai yra mažiausi regione, palyginti su šalia esančiomis Europos Sąjungos (ES) valstybėmis. Lietuva regione pirmauja ir pagal kitą rodiklį – šešėlinės ekonomikos dalį. Ekonomistai paaiškina, kodėl „juodieji“ pinigai čia patrauklesni nei svetur.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Lietuvoje dirbančiųjų atlyginimai yra mažiausi regione, palyginti su šalia esančiomis Europos Sąjungos (ES) valstybėmis. Lietuva regione pirmauja ir pagal kitą rodiklį – šešėlinės ekonomikos dalį. Ekonomistai paaiškina, kodėl „juodieji“ pinigai čia patrauklesni nei svetur.

Pernai šešėlinės ekonomikos dalis procentais nuo BVP Lietuvoje sudarė 28 proc., kai Latvijoje ji siekė 26 proc., Lenkijoje – 24 proc., o Europos Sąjungos vidurkis yra 19 proc., rodo Lietuvos laisvosios rinkos instituto skaičiavimai.

Europos statistikos departamento „Eurostat“ duomenimis, regione skirtingas pajamas gauna ir statistinis šalies dirbantysis, neturintis vaikų. Pavyzdžiui, Lietuvoje 2012 m. tokio dirbančiojo metinės pajamos „į rankas“ siekė 5 635 eurų (19 456 Lt arba 1 621 Lt per mėnesį).

Latvijoje metinės statistinio dirbančiojo pajamos į rankas siekia 6 255 eurų (21 597 Lt arba 1 800 Lt per mėnesį), Lenkijoje – 7 009 eurų (24 201 Lt arba 2 017 Lt per mėnesį).

Mažesnes pajamas nei Lietuvoje, gavo Bulgarijos (3 598 eurų) ir Rumunijos (4 004 eurų) dirbantieji.

Vidutinės metinės dirbančiųjų pajamos buvo kelis kartus didesnės šalyse, į kurias emigruoja Lietuvos gyventojai. Pavyzdžiui, Airijoje (26 758 eurų – vidutiniškai 7 699 Lt per mėnesį), Jungtinėje Karalystėje (33 216 eurų – 9 557 Lt per mėnesį), Švedijoje (33 422 eurų – 9 617 Lt per mėnesį), Danijoje (32 396 eurų – 9 321 Lt per mėnesį). Dirbančiojo pajamos kur kas didesnės Norvegijoje (48 241 eurų – 13 881 Lt per mėnesį) ir Šveicarijoje (60 180 eurų – 17 316 Lt per mėnesį).

Kodėl Lietuvoje algos mažesnės

Bankų ekonomistai atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje oficialiai deklaruojami atlyginimai ir darbo našumas iškreipia statistiką: dirbančiųjų našumas atrodo didelis, kai algos – mažos, bet neatsižvelgiama į pinigus „vokeliuose“.

„Jeigu gamyba vyksta šešėliniame sektoriuje, pagaminta produkcija nėra įtraukiama į oficialią statistiką, tuo pačiu ne tik statistinis darbo užmokestis, bet ir darbo našumas tampa mažesnis nei tikrasis. Vis dėlto itin dažnai pasitaiko kitas atvejis, kuomet gamyba oficialiai deklaruojama, bet mokami šešėliniai atlyginimai – tuomet tikrai atsiranda spraga tarp apskaitomo darbo našumo ir oficialaus darbo užmokesčio, t.y. atlyginimas atrodo neproporcingai mažas, palyginti su pasiektu rezultatu bei atsiranda terpė kalbėti apie darbuotojų išnaudojimą“, – pastebi SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

Pasak jo, makroekonominiu lygiu šį neatitikimą atspindi Lietuvoje susiklostęs žemas samdomojo darbo pajamų lyginamasis svoris BVP, kuris yra mažesnis nei daugelyje ES valstybių.

„Šešėliniai atlyginimai Lietuvoje daugiausia mokami dėl sunkios darbo mokesčių naštos, kurią labiausiai išpučia dideli „Sodros“ įnašai ir, ypač, jų „lubų“ nebuvimas. Kiekvienos naujos aukštesnės pridėtinės vertės produkciją gaminančios darbo vietos sukūrimas darbdaviui yra toks brangus, kad jis verčiau ryžtasi prisiimti riziką nemokėti mokesčių ir būti nubaustas“, – dėl liūdno gerai apmokamų darbo vietų likimo apgailestauja ekonomistas.

G. Nausėda vardija, kad mažas pajamas iš samdomojo darbo galima paaiškinti ir pajamomis iš kitų veiklų, pavyzdžiui, individualios veiklos, kuri vertinama kaip samdomojo darbo pakaitalas, ar įvairių socialinių išmokų neturint teisėtai apmokamo darbo.

Norintiems įvertinti šešėlinės ekonomikos mastą, ekonomistas siūlo pasižiūrėti į vartojimo segmentą: ten žmonės leidžia ne tik deklaruotus, bet ir šešėlyje uždirbtus litus.

Skiriasi ne tik algos, bet ir kainos

„Swedbank“ vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad verta atkreipti dėmesį ne tik į atlyginimų dydžio skirtumus, bet ir į skirtingas kainas.

„Lietuvos vartojimo prekių ir paslaugų kainų lygis sudaro tik 59,3 proc. ES vidurkio. Palyginimui, Latvijoje ir ypač Estijoje kainos jau yra daug arčiau ES vidurkio ir siekia, atitinkamai, 65,6 proc. ir 73,6 procento. Kitaip sakant, Estijoje vidutinės vartojimo prekių ir paslaugų kainos yra 24 proc. didesnės nei Lietuvoje, – skaičiuoja jis. – Negalime tikėtis, kad kirpėjai, santechnikai, šaltkalviai, padangų montuotojai, sienų dažytojai, taksi vairuotojai, padavėjai, vaikų auklėtojai, mokytojai, slaugytojai teiks savo paslaugas už labai žemą kainą ir tuo pačiu metu gaus dideles pajamas.“

N. Mačiulis atkreipia dėmesį ir į kitą priežastį: kaimyninėse šalyse daugiau darbuotojų dirba aukštesnę pridėtinę vertę kuriančiuose paslaugų sektoriuose.

„Tačiau ir tai neatsako į klausimą, kodėl Lietuvoje dirbantieji atrodo taip skurdžiai. Todėl reikia pripažinti antrąją problemą ir žemų atlyginimų priežastį – oficialią statistiką labai iškraipo itin gajus polinkis atlyginimus Lietuvoje mokėti neoficialiai. Niekas tiksliai nežino koks yra šešėlinės ekonomikos mastas, bet įvairių institucijų atlikti tyrimai rodo, kad šiuo aspektu Lietuva yra tarp „juodųjų lyderių“, o maždaug ketvirtadalis pajamų gaunama neoficialiai“, – įvertino N. Mačiulis.

Ekonomistas apgailestauja, kad dėl neoficialiai mokamo darbo užmokesčio surenkama ne tik mažiau mokesčių, bet ir mažėja dirbančiųjų pensija ar socialinės išmokos.

„Kai kurie tyrimai rodo, kad gyventojų polinkis slėpti pajamas ir vengti mokėti mokesčius – ir dėl to nesigėdyti – tiesiogiai priklauso nuo jų požiūrio į valdžios efektyvumą. Kuo neefektyvesnė, labiau korumpuota ir viešuosius išteklius neatsakingai naudojanti valdžia, tuo didesnė šešėlinė ekonomika ir mokesčių vengimas. Gal čia ir yra didžiosios Lietuvos piktžolės šaknis?“, – klausė N. Mačiulis.

Akį rėžia trys itin pigūs sektoriai

Šešėlis ekonomikoje ir atlyginimų mažumas – susiję, tad „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas įvardija sektorius, kuriuose atlyginimai, palyginti su kaimyninėmis šalimis, gerokai mažesni.

„Lietuvoje į akis krenta trys sektoriai. Pirmiausia, tai statybų sektorius, kur darbo užmokestis yra bene du kartus mažesnis nei Estijoje – galima įtarti, kad realus skirtumas yra mažesnis ir mokama kitais būdais. Kitas sektorius – pramonė, ypač smulkioji, kur skirtumas yra apie 80 proc. Čia problema ne tiek šešėlio, bet priklausomybės nuo pigios darbo jėgos. Neatmestina galimybė, kad ten šešėlis yra labiau paplitęs nei Estijoje. Trečias sektorius – transportas, kur darbo užmokesčio skirtumas su Estija siekia 70-80 proc.“, – vardijo Ž. Mauricas.

Pasak jo, situaciją Lietuvoje galėtų pagerinti spartesnis ekonomikos augimas ir spartesnis užsienio investuotojų pritraukimas, kurie rečiau ryžtasi mokėti „vokeliuose“.

„Negalime sakyti, kad esame aplinkybių auka, nes sąmoningai formuojame Lietuvos ekonomikos kryptį, atitinkamai, ir turime rezultatus, – mano Ž. Mauricas atkreipdamas dėmesį į verslo sąlygų bei mokesčių sistemos patrauklumą. – Kuo didesnė rizika, tuo didesnės grąžos reikalauja investuotojai. Pavyzdžiui, Rusijos rinka: į ją niekas neis, jei neuždirbs bent 20-30 proc. grąžos. Mes esame tarpinis pasirinkimas tarp Vakarų Europos ir Rusijos, tad užsienio verslas stengiasi uždirbti kuo daugiau – galbūt 15 proc. grąžą, jei Estijoje jiems pakaktų ir 10 proc. žinant, kad grąža bus ne vienerius metus.“

Viešosios įstaigos „Lietuva be šešėlio“ vadovas Kęstutis Kupšys primena, kad vien dėl šešėlinės akcizinių prekių rinkos – nelegalios prekybos alkoholiu, tabaku ir degalais – Lietuvos biudžetas kasmet praranda apie 1,4 mlrd. Lt pajamų. 

„Kur slypi tokio didelio šešėlio masto priežastys? Jos didele dalimi yra ekonominės: kai kišenėje švilpauja vėjai, o bobutė prie turgaus siūlo iš užančio ištrauktą pilstuko butelį dvigubai pigiau nei kainuoja degtinė parduotuvėje, tai kaipgi nepirksi? Juk sutaupyti norisi. Ir bobutės kažkaip gaila, – komentuoja K. Kupšys. – Bene svarbiausias dalykas yra tas, kad dauguma lietuvių visiškai nesijaučia blogai tą pilstuką pirkdami. Dauguma nė nesusimąsto, kad valstybė kasmet dėl tokių kaip jis praranda tiek pajamų, už kurias galėtų renovuoti iš karto visas Lietuvos mokyklas arba 2 500 litų pakelti pensijas visiems Lietuvos pensininkams.“

Pasak jo, dėl šešėlio nukenčia įvairios sritys: regionai praranda reikalingas lėšas, atlyginimai – mažesni, keliai – duobėti, o sveikatos apsauga – prastesnė, kai nauda iš to – nesąžiningiesiems.

www.DELFI.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...