captcha

Jūsų klausimas priimtas

Už nevykėlio statusą „dėkoja“ bankui ir antstoliams

Kaip jaustumėtės, jei apie finansinius sunkumus kaskart sužinotų jūsų vadovai ir bendradarbiai? Vilnietis Gediminas už nevykėlio statusą „dėkoja“ bankui ir antstoliams.
S. Žiūros (BFL) nuotr.
S. Žiūros (BFL) nuotr.

Kaip jaustumėtės, jei apie finansinius sunkumus kaskart sužinotų jūsų vadovai ir bendradarbiai? Vilnietis Gediminas už nevykėlio statusą „dėkoja“ bankui ir antstoliams.

„Kad darbovietėje vėl pasklido kalbos apie mano skolas, suprantu iš bendradarbių elgesio. Nejauku, nes skolininkui visuomenė klijuoja nevykėlio etiketę, nesvarbu, tūkstantį, 10 tūkst. ar 100 tūkst. litų esi skolingas. Visi talpinami į „nepatikimų“ kategoriją į kuriuos iš anksto žvelgiama su pašaipa arba užuojauta“, – DELFI sakė per krizę paskolų bankams nesugebėjęs mokėti vyras.

Geraisiais laikais sekėsi, tad nutarė pasigerinti buitį. Nemano, kad neatsakingai skolinosi – šeimos būsto neįkeitė. Iš banko paėmė 400 tūkst. litų, nors sunkmečio išvakarėse aktyviai klientus vilioję vadybininkai siūlė imti dvigubai didesnį kreditą, neva, pajamos leidžia.

Per krizę reikalai pašlijo. Teko parduoti bankui įkeistą turtą ir visvien liko skola, kurią kreditoriai išieško per antstolius.

Tačiau vilniečiui didžiausia problema net ne tai. Skolas reikės atiduoti, ir jis tai supranta. Nesupranta, kodėl siųsdami pranešimą į darbovietę dėl atskaitymų kreditoriams antstoliai nepaiso jo duomenų apsaugos.

Ką turi ir ko neturi žinoti darbdavys?

„Kiekvieną kartą man pradėjus dirbti naujoje darbovietėje, įmonė gauna pranešimą iš antstolio, kad esu skolingas ir kad reikia dalį mano darbo užmokesčio pervesti antstoliui. Viskas gal būtų ir suprantama, jei antstolio rašte tebūtų faktai, kad esu skolingas ir kad įstatymų nustatyta tvarka iš atlyginimo būtų atskaitoma tam tikra suma. Tačiau antstolis raštuose nurodo ir buvusios paskolos dydį, ir likusios paskolos dydį, ir nesumokėtą mokestį už jo paslaugas, kokiam konkrečiai bankui esu skolingas ir kitą informaciją, kuri, mano nuomone, turėtų būti konfidenciali“, – mano vilnietis.

Gediminas nesupranta, kam darbdaviui reikia visa tai žinoti? Ar nepakanka informacijos, kad darbuotojas skolingas ir kad reikia daryti atskaitymus antstoliui?

„Po tokių antstolio laiškų išlaikyti konfidencialumą įmonėje nebėra galimybių: apie tai žino įmonės vadovai, buhalterija, galiausiai visas kolektyvas pradeda diskutuoti, koks esi nevykėlis, ir žino visas smulkmenas. Pasirodo, tokiais dalykais sėkmingai pradėjo naudotis ir kai kurios kitos įmonės, laiku nesulaukusios mokėjimų“, – sakė vilnietis.

Iš vienos įmonės jis yra gavęs laišką dėl pradelsto mokėjimo su aiškiu grasinimu, neva nesumokėjus įsiskolinimo bus perduotas antstoliui, kuris apie tai praneš darbdaviui ir dėl to nukentės jo reputacija, įsidarbinimo galimybės, karjera ir pan.

Antstolių rūmai: informacija – perteklinė

Lietuvos antstolių rūmų valdytojos Dovilės Stakauskienės nuomone, gali būti, jog darbdaviams siunčiama informacija apie darbuotojų įsipareigojimus kreditoriams – perteklinė.

„Antstoliai naudoja pavyzdinę sprendimų vykdymo instrukcijos formą, kuri patvirtinta Teisingumo ministro. Tų duomenų gal gali būti ir mažiau. Apie tai galima diskutuoti. Tačiau žmogus vis viena neišvengs, kad apie jo skolą bus pranešama darbdaviui. Sumas, mokėtinas kreditoriams, darbdavys tikrai turi žinoti. Tačiau gal pakaktų įvardyti kad tai pirmos, antros ar trečios vietos kreditorius, neparašant konkrečiai, kad tai bankas ar Jonas“, – sakė D. Stakauskienė.

Anot jos, šiuo požiūriu DELFI skaitytojo pastebėjimas yra geras ir logiškas. Tačiau išieškoti skirta suma, deja, turėtų likti: „Antstolis nurodo, kokia yra reikalaujama skolos suma, kokia reikalaujama vykdymo išlaidų suma ir nurodomas procentas, kiek galima išskaičiuoti iš darbo užmokesčio“.

Vilniečio Gedimino atveju, D. Stakauskienė pertekline informacija vadintų tik konkrečiai įvardytus kreditorius. „Kreditoriaus eilė turėtų būti nurodyta, nes darbdavys, atsižvelgdamas į eilę, dalija išieškomas sumas. Tačiau kreditoriaus pavadinimo galėtų ir nebūti“, – sakė Lietuvos antstolių rūmų valdytoja.

Paklausta, kieno galioje keisti instrukcijas, kuriomis naudojasi antstoliai, DELFI pašnekovė minėjo Teisingumo ministeriją.

Patarė skųstis domenų apsaugos sargams

„Jeigu asmuo mano, kad antstolis ar darbdaviai elgiasi neteisėtai ir pažeidžia jo, kaip duomenų subjekto, teises, turėtų kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją ir pateikti skundą“, – komentuodama atvejį DELFI teigė inspekcijos viešųjų ryšių specialistė Raminta Sinkevičiūtė-Šečkuvienė.

Pasak tarnautojos, tuomet surenkama visa reikiama medžiaga, dokumentai, kurie tik ir leidžia nuspręsti, kas kokią veiklą vykdė teisėtai ar neteisėtai.

Gediminas svarstė tokią galimybę, tačiau, kaip pats sako, per DELFI norėjo atkreipti ir kitų žmonių dėmesį į problemą: „Garantuoju, panašus atvejis ne vienas Lietuvoje, bet visi tyli ir nieko nesako“.

Skola – visam gyvenimui

Jo skola siekia beveik 100 tūkst. litų – tiek, kad „mokės visą gyvenimą, nebent laimės loterijoje“.

Tvarką, pagal kurią iš daugiau nei minimalią algą gaunančio žmogaus antstoliai atskaičiuoja 70 proc., Gediminas vadina nelogiška ir stumiančia skolininkus į emigraciją ar nelegalius darbus.

Užgriuvus sunkumams vyras buvo susirgęs depresija. Džiaugiasi, kad pavyko išsikapstyti, išsaugoti šeimą, sveiką protą.

„Kai ėmiau paskolą, turėjau nemažai žinių ir maniau, kad tokių klaidų nepadarysiu. Konsultavausi ir su kolegomis, ir su bankininkais, kurie ragino dvigubai daugiau skolintis, neva, pajamos leidžia. Gerai, kad tokiais patarimai nesusigundžiau“, – prisiminė Gediminas.

Iš banko jis pasiėmė maždaug 400 tūkst. litų. Užstatas tuomet buvo dvigubai didesnės vertės. „Galvojau, jei staiga susirgčiau, šeima netektų pajamų, verslas susiūbuotų, netekčiau klientų, blogiausiu atveju prarasiu tą užstatą. Tai patvirtino ir banko vertintojai. Ne aš pats, o jie, siųstieji banko, nustatė greito pardavimo kainą, kuri tuomet buvo pusantro karto didesnė, nei imamos paskolos suma“, – pabrėžė vilnietis.

Per krizę situacija pasikeitė. Gediminas netruko suprasti, kad gali prarasti užstatą, nors dar vylėsi, kad „pavyks šį objektą parduoti brangiau, nei turimas paskolos dydis“. Deja paskola apaugo įvairiomis palūkanomis, delspinigiais, vėliau buvo perduota antstoliui, „kuris irgi nepasikuklino prie paskolos pridėti dar keliasdešimt tūkstančių už savo paslaugas“.

„Skirtumas liko kaip mano skola, o antstolis ir toliau reikalauja tą skirtumą grąžinti. Taip pat mokėti jam mokesčius už skolos administravimą bei kitus mokesčius“, – sakė Gediminas.

Bankas liko „sausas“

Vis dėlto, vyrui neaišku, ar tokiu atveju teisinga bankui neprisiimti jokios rizikos dėl paskolos? Juk jo nurodyti turto vertintojai vertino užstatą, bankas apsidraudė daugiau nei 1,5 karto.

„Kodėl tada pardavus užstatą pigiau nukenčia tik paskolos gavėjas? Kodėl jokios atsakomybės nėra bankui? Bankas ne tik palūkanas ir delspinigius sugeba atsiimti, bet dar ir antstoliams duoda uždirbti. Pats išeina „sausas“, o klientas visą gyvenimą lieka skolingas bankui ir antstoliui. Ar nėra teisinių mechanizmų priversti ir bankus prisiimti bent dalį rizikos?“ – klausė vilnietis.

Gedimino žodžiais, bankas ir antstolis jam „padėjo“ jaustis neatsakingu nevykėliu. „Toks „statusas“ kenkia mano karjerai ir apskritai užimamoms pareigoms bei perspektyvoms. Nei vienas kolega ar bendradarbis, po informacijos paviešinimo, kad esu skolingas, nenori turėti su manimi jokių verslo reikalų“, – konstatavo Gediminas ir pakartojo klausimą: ar visa tai tikrai visiškai teisėta ir normalu?

www.DELFI.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...