captcha

Jūsų klausimas priimtas

Artėjant referendumui dėl VAE: užsienio ekspertų nuomonės „už“ ir „prieš“

Artėjant rinkimams, o drauge ir referendumui dėl Visagino atominės elektrinės statybų, daug žmonių tiek socialiniuose tinkluose, tiek gyvuose pokalbiuose vieni kitų klausia: „Tai už ką balsuosi“? Itin daug neaiškumų kelia referendumas – ką pasirinkti? Todėl šįkart savaitiniame „Naujienų žemėlapyje“ LRT Radijas suteikia galimybę išgirsti dar dviejų Lietuvoje apsilankiusių, tačiau su Lietuvos projektu tiesiogiai nesusijusių, užsienio ekspertų nuomonės.  
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Artėjant rinkimams, o drauge ir referendumui dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) statybų, daug žmonių tiek socialiniuose tinkluose, tiek gyvuose pokalbiuose vieni kitų klausia: „Tai už ką balsuosi “? Itin daug neaiškumų kelia referendumas – ką pasirinkti? Todėl šįkart savaitiniame „Naujienų žemėlapyje“ LRT Radijas suteikia galimybę išgirsti dar dviejų Lietuvoje apsilankiusių, tačiau su Lietuvos projektu tiesiogiai nesusijusių, užsienio ekspertų nuomonės.

Yves Marignacas iš Prancūzijos yra atominės energetikos konsultacinės organizacijos „WISE-Paris“ direktorius, dirbantis kaip nepriklausomas ekspertas, daręs tyrimus branduolinės saugos srityje. O ir Jože Špileris  yra elektros inžinierius, Slovėnijos įmonės „GENenergija“, atsakingos už regioninės Krško atominės elektrinės projekto planavimą ir vykdymą Slovėnijoje, atstovas.

Europos Komisija (EK) po branduolinės avarijos Fukušimoje atliko streso testus – jais siekta įvertinti, ar senstančios Europos jėgainės pajėgios atlaikyti žemės drebėjimus, potvynius, aušinimo sistemų gedimus ar elektros srovės nutrūkimą. Rezultatai parodė, kad reaktorius reikia atnaujinti – o tai Europai kainuos nuo 10 iki 25 milijardų eurų. Nesilaikant šių reikalavimų, pavyzdžiui, Lietuvos atveju, užsivertų ir Europos fondų, finansuojančių elektrinės projektą, durys. Tačiau derybos tarp EK, vyriausybių ir projektų vykdytojų prasidės tik dabar, sako Y. Marignacas, branduolinės energetikos specialistas. Anot jo, kaip ir Černobylio atveju, reikės dešimties metų, kol bus pasimokyta iš avarijos Fukušimos branduolinėje jėgainėje klaidų, ir neaišku, ar kuriuos  nors iš dabartinių reaktorių dizainų galima laikyti saugiais.

Būsimų elektrinių saugumas

„Turint galvoje, kad dabartinių reaktorių dizaino persvarstyti negalime, kad jie atsižvelgtų į pamokas, išmoktas iš Fukušimos, vienintelis dalykas, kurį galime padaryti – tai patobulinti konstrukcijas tam, kad jie būtų saugesni. Fukušimos atvejis kelia didžiulį iššūkį branduolinės saugos doktrinai – reikia apskritai permąstyti branduolinių reaktorių konstrukcijas. Pateiksiu pavyzdį: po Černobylio, devinto dešimtmečio viduryje, prancūzų valdžia nustatė, kad nors tuometinis dizainas jau buvo postčernobylinis, dar nebuvo pakankamai žinoma apie Černobylį, todėl nutarė jo nebelicencijuoti. Prancūzai tuo metu turėjo keturis tokius statomus reaktorius. Ir taip buvo sukurti EPR – trečios kartos reaktoriai. O ABWR, kurie ir yra Lietuvos projekto dizainas, yra iš to paties laikotarpio“, – LRT Radijui sakė Y. Marignacas.

„Aš labai abejoju dėl saugos lygio, nes Černobylio pamokos tada nebuvo išmoktos. Dar blogiau yra tai, kad dabar reikia atsižvelgti ir į Fukušimos pamokas. Net EPR, kuris yra daug modernesnis, pagerintas dizainas, reikalauja patobulinimo. Taigi konstrukcijas reikės tobulinti, jei tai išvis įmanoma (o to aš nežinau, todėl klausimą paliksiu atvirą). O tai, žinoma, kainuos pinigų, kitaip būti negali“, – sako Y. Marignacas, branduolinės energetikos specialistas.

J. Špileris, ekspertas ir būsimo elektrinės projekto parengiamųjų darbų vykdytojas Slovėnijoje, uždavus klausimą apie streso testus, pabrėžia, kad naujų reaktorių, kurie dar tik bus statomi Europoje, tobulinimui nereikės tiek lėšų, kiek jau pastatytųjų.

„Tiesą sakant, analizė ir įvertinimai trečiosios kartos reaktorių, kuriuos norime statyti Slovėnijoje ir, kaip suprantu, Lietuvoje, nereikalaus tiek daug investicijų ir dizaino pokyčių, kaip jau egzistuojantys reaktoriai. Nes jie jau sukonstruoti taip, kad galėtų atlaikyti dideles avarijas, priešingai negu antros kartos reaktoriai, kurie turi prisitaikyti, kad galėtų atlaikyti dideles avarijas“, – sako J. Špileris, branduolinės energetikos specialistas iš Slovėnijos.

Energetinė (ne)priklausomybė

Vienas dažniausiai girdimų argumentų, kalbant apie elektrinės statybą, yra nepriklausomybės klausimas. Paklaustas, ką apie jį mano Y. Marignacas, specialistas suabejojo, ar Lietuva apskritai sugebės tokį projektą įgyvendinti.

„Manau, kad tokiai šaliai kaip Lietuva tai labai ambicingas projektas. Pagalvokite apie tai, kad Prancūzija, turėdama didesnius branduolinius pajėgumus, negali pastatyti EPR reaktoriaus Suomijoje ir Prancūzijoje geromis sąlygomis. Mano galva, tokiai šaliai kaip Lietuva, plėtoti vieną branduolinį projektą kaip pagrindinį energijos šaltinį, reiškia kurti priklausomybę nuo branduolinių technologijų. Ir tai nepadės Lietuvai atsikratyti priklausomybės nuo kitų šalių“, – argumentuoja Y. Marignacas.

„Štai Prancūzijos pavyzdys: branduolinė energija čia sudaro aštuoniasdešimt procentų elektros energijos, bet pati elektros energija sudaro mažiau nei ketvirtadalį energijos sunaudojimo.  Vadinasi, trys ketvirtadaliai mūsų energijos yra importuojama nafta ir dujos. Taigi mes labai priklausomi, tai daug kainuoja, transporto sektorius irgi visiškai priklausomas nuo naftos. Geriausias būdas sumažinti šalies priklausomybę yra gerinti energijos tausojimą. Naudojant efektyvią įrangą, elektros prietaisus, namų apšiltinimą, galima labai daug sutaupyti. Kai sumažini poreikį energijos, kurios reikia šviesai jūsų namuose, šalčiui šaldytuve, šilumai kambariuose, transportui – tada tu ir esi daug mažiau priklausomas. Tada galima plėtoti atsinaujinančius energijos šaltinius ir jais padengti didesnę energijos poreikio dalį. Ir tik tada šalis turėtų spręsti, ar jai vis dar reikia naujų atominių reaktorių. Tačiau aš nemanau, kad reikia, nes energijos taupymo ir modernių atsinaujinančių išteklių potencialas yra didžiulis“, – teigia Y. Marignacas.

Tuo metu Visagino elektrinės projekto rengėjai ir jų šalininkai sako, kad energetinė nepriklausomybė Lietuvos projekte – vienas svarbiausių veiksnių. Anot jų, tik taip šalis bus nepriklausoma nuo Rusijos ir kurs savo energetinę erdvę. Neretas pabrėžia, kad dabar esą Lietuva turi neprognozuojamą kaimyną. O be to, projektą remia ir Europos Komisija.

Slovėnijos atstovas J. Špileris, paklaustas apie nepriklausomybę ir Lietuvos galimybes tokį projektą įgyvendinti, vardija panašumus tarp šio ir Slovėnijos projekto.

„Yra keletas panašumų tarp Lietuvos ir Slovėnijos. Pirmiausia, ekonomikos dydis. Kitas – energetinė priklausomybė. Dar vienas – kaina rinkoje. Tai didžiuliai iššūkiai abiem šalims, nes nauji projektai yra  kapitalo investicijos, taigi mes kviečiame ir kitus investuotojus Slovėnijoje, kaip ir Lietuvoje. Tikiu, kad  kooperuodamiesi regioniniu lygiu, galime tokius projektus įgyvendinti. Slovėnijoje jau turime veikiantį branduolinį reaktorių – jis veikia kiek ilgiau nei trisdešimt metų. Žmonės toleruoja branduolinę energiją ir žino, kad tai svarbi dalis norint išlaikyti energetinę nepriklausomybę, norint, kad anglies dvideginio išmetimai būtų nedideli, norint būti konkurencingiems kalbant apie rinkos kainą ir turėti konkurencingą ekonomiką“, – neabejoja J. Špileris, Slovėnijos Krško atominės elektrinės projekto atstovas.  

Ar branduolinė energetika užkerta kelią alternatyvios energetikos plėtojimui?  

Bet grįžkime prie Prancūzijos atstovo siūlomo elektros tausojimo varianto – daug žmonių pasakytų, kad tai dar didesnė priklausomybė. Juk energiją, kurią taupysime, gausime vėl iš tos pačios Rusijos šaltinių – reikia turėti ką taupyti. Y. Marignacas atsako, kad energijos tausojimas juk sumažina patį poreikį tos energijos gauti. Be to, pasirinkus alternatyvą branduolinei  energetikai, didėtų ir išlaidų efektyvumas.

„Žinoma, pradedate nuo padėties, kurioje Lietuva priklausoma nuo Rusijos ir kitų šalių. Bet  energijos tausojimas juk sumažina patį poreikį tos energijos gauti. Tiek tausojimas, tiek atsinaujinantys šaltiniai yra ne tokie centralizuoti projektai, kaip branduolinė jėgainė. Taip, ji sukurs darbo vietų, mokesčių, tačiau kiti regionai iš to naudos negaus. Net atvirkščiai – iš jėgainės bus gaunama labai daug energijos, ir kitiems regionams nebebus dėl ko plėtoti jų pačių projektus. Branduolinė energetika žudo vietinių projektų potencialą. O aš manau, kad daug geriau turėti subalansuotą tvarų vystymąsi visuose regionuose, atsižvelgiant į regiono potencialą – ar tai vėjo malūnai, biomasė, ar kas. Šalyse, kur įgyvendinama tokia logika, Vokietijoje ar Danijoje, sukuriama darbo vietų, išlaidų efektyvumas didesnis nei branduolinių projektų, kurie grįsti XX amžiaus – centralizuotų projektų – logika. Ateitis yra decentralizuotas vystymasis, o tai pasakytina apie atsinaujinančius išteklius ir energijos tausojimą“, – neabejoja Y. Marignacas.

Tuo metu Slovėnijos atominės jėgainės projekto plėtotojas J. Špileris prieštarauja teiginiui, kad branduolinės jėgainės žlugdo alternatyvių šaltinių potencialą.

„Tai visiškai neatitinka faktų. Visos šalys, plėtojančios branduolinę energetiką, remia ir atsinaujinančius šaltinius. Tai visiškai netiesa, visos šalys plečia ir atsinaujinančią energetiką“, – sako J. Špileris.

J. Špileriu teigimu, svarbu apskaičiuoti energijos naudą turint galvoje vieną ir tą patį atskaitos tašką.

„Manau, kad mes susidūrėme su „žaliųjų fenomenu“. Jie neapskaičiuoja energijos vertės tuo pačiu lygmeniu. Reikia lyginti skirtingas technologijas, nacionalinius resursus toje šalyje. Reikia turėti galvoje naudą, kuri visada yra matuojama kilovatvalandėmis, kokia technologija tai bebūtų, ir lyginti kiekvienos technologijos trūkumus bei privalumus. Tačiau, kalbėdami apie branduolinę energetiką, visada minime tik jos trūkumus. O kalbėdami apie atsinaujinančius šaltinius, matome vien privalumus. Optimalų sprendimą galima pasiekti tik lyginant nuo bendro atskaitos taško  visas prieinamas technologijas, žinoma, atsižvelgiant į pajėgumus ir turimus resursus“, – sako branduolinės energetikos propaguotojas J. Špileris.  

Nesutaria, kokia energija brangesnė

Paklaustas, koks jo, branduolinės energetikos propaguotojo, požiūriu yra pagrindinis branduolinės energijos trūkumas, J. Špileris atsakė, kad tai visuomenės suvokimas.

„Pagrindinis trūkumas yra visuomenės suvokimas. Jeigu pažiūrėtumėte į NEEDS projektą, finansuotą Europos Komisijos, plėtotą dešimties skirtingų Europos universitetų ir institutų, pamatytumėte, kad vienintelė branduolinės energijos problema yra visuomenės suvokimas, kad tai pati pavojingiausia technologija. Bet pažvelgus į faktinius duomenis, kilovatvalandės kriterijų, branduolinė energetika sukelia mažiausiai mirčių, mažiausias poveikis visuomenės sveikatai ir saugumui, mažiausias ar bent jau panašus poveikis aplinkai“, – sako J. Špileris.

Žaliųjų organizacijos, atominės energetikos priešininkai įsitikinę, kad būtent avarijų tikimybė yra vienas didžiausių trūkumų – jau vien todėl, kad avarijos atveju padariniai net ir po dešimties metų būna sunkiai suvokiami ir sunkiai išmatuojami. Tačiau sustokime ties jau minėtais atsinaujinančiais ištekliais –  ar nestatant elektrinės energijos poreikį būtų galima padengti jų pagaminama energija?

„Aš priklausau tokiai NEGAWATT grupei, kuri sukūrė perėjimo prie kitokios energijos scenarijų Prancūzijoje. Jis rodo, kad šalyje, kur yra net 58 reaktoriai, per energijos tausojimą ir realistišką atsinaujinančių šaltinių vystymąsi galėtume praktiškai  atsikratyti priklausomybės nuo naftos, dujų, branduolinės energijos iki 2050-ųjų. Per vieną dieną to nepakeisi, nes tai įmanoma tik per dešimtmečius, bet tai nenutiks, jeigu niekada nepradėsim. Todėl svarbu suvokti, jog geresnis potencialas, kai kalbame apie ekonomiškumą, vietinius darbus, energetinę nepriklausomybę, yra energijos tausojimas ir atsinaujinantys šaltiniai. Pradėti reikia dabar, o naujos jėgainės statybos yra ėjimas visiškai priešinga kryptimi“, – sako branduolinės energetikos kritikas iš Prancūzijos.

„Dėl kainų: pavyzdžiui, Vakarų Prancūzijoje statoma jėgainė buvo pradėta su numatoma 28 eurų (apie 96 litus) už megavatvalandę kaina. Dabar oficialūs vyriausybės skaičiavimai – tarp 70 ir 90 eurų (240-310 litų). Vadinasi, ji nebus konkurencinga lyginant su pakrančių vėjo energija. Ir tai kalbant apie šiandien. Juk per artimiausius metus branduolinės energijos kaina tik augs, o atsinaujinančių išteklių – tik mažės, nes juos atpigint leis ir technologinis progresas“, – teigia Y. Marignacas.

J. Špileris teigia, kad alternatyvi energetika prieinama tik pagrindinėms industrinėms šalims, o likusioms valstybėms išlikti energetiškai nepriklausomomis padeda tik branduolinė energetika.

„Nėra visiškai tiesa, kad plėtodamas atsinaujinančius išteklius, gali būti visiškai nepriklausomas. Daug technologijų elementų vėjo arba saulės energijai išgauti yra prieinamos tik pagrindinėms industrinėms šalims. Todėl nebūni visiškai nepriklausomas. O Slovėnijos atveju – mes importuojame apie 50 procentų būtiniausių energijos išteklių. Visos Europos, o drauge ir atskirų šalių tikslas – sumažinti tą priklausomybę, būti nepriklausomesnėms. Ir tą nepriklausomybę atneša branduolinė energetika, nes urano arba kuro gali gauti iš stabilių NATO šalių“, – sako J. Špileris.

„Jų produkcija nėra stabili. Iš jų negalima gauti patikimo ir stabilaus elektros tiekimo. Be to, aukštos kainos. Neseniai Vokietijos aplinkosaugos ir reaktorių saugos ministras Peteris Altmaieris pasakė, jog negalime leisti, kad elektra būtų prabangos prekė visoms socialinėms kategorijoms – yra tokių, kuriose Vokietijoje kainos neįkandamos. Taigi, didelės kainos, nestabili, nenuspėjama produkcija. Atsakymas turbūt yra visų šaltinių mišinys, tačiau kiekviena šalis turi analizuoti ir pati įvertinti, kas labiausiai jai tinka, atsižvelgdama į gamtos resursus ir technologijų vystymąsi“– pagrindinius atsinaujinančių energetikos šaltinių trūkumus vardija J. Špileris.

Branduolinė energetika – ekonominės politikos dalis

Abiejų pašnekovų – ir prancūzų energetikos eksperto Y. Marignaco, ir slovėnų inžinieriaus J.  Špilerio, plėtojančio naujos branduolinės jėgainės planus Slovėnijoje – LRT Radijas paklausė, kaip jie agituotų prieš sekmadienio referendumą dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) statybų Lietuvoje.  

„Pasakyčiau, kad branduolinė energija yra labai specifinė energijos rūšis, kuri turi specifinių rizikų, ir efektyviausias būdas sukurti tvarią energijos sistemą, saugią nepriklausomybės, kainų efektyvumo ir klimato atžvilgiu, yra energijos tausojimas ir atsinaujinantys šaltiniai. Tai XXI amžiaus pasirinkimas, o branduolinė energija priklauso praėjusio amžiaus modeliams. Branduolinės programos Lietuvoje plėtra atneš specifinių problemų, kurios žinomos visame pasaulyje, ir nuo priklausomybės neišgelbės, kaip ir nuo rizikų, kurias sukels Rusijos jėgainės. Kitos pasirinkimo galimybės tokių problemų nesukeltų ir būtų efektyvesnės sprendžiant šias problemas“, – sako prancūzų energetikos ekspertas Y. Marignacas.

„Aš manau, kad žmonės turi mąstyti taip: yra šalių, kurios nusprendė atsisakyti branduolinės energijos. Tokios kaip Vokietija. Tačiau yra daug šalių, kurios statys naujas jėgaines: Švedija, Suomija, Jungtinė Karalystė, Lenkija... Kodėl jie tiki, kad tai gerai visuomenės labui? Žinoma, šalys, kurios branduolinei energetikai priešinasi. Mano įsitikinimu, tai politinis sprendimas, ir jeigu labiau išsivysčiusios šalys tiki, kad yra daugiau privalumų nei trūkumų, ir dėsto objektyvius argumentus. Na, kitos šalys tai vertina kitaip. Man atrodo, jog dauguma šalių visgi mano, kad trūkumų ir privalumų santykis yra branduolinių jėgainių naudai“, – sako branduolinės energijos propaguotojas slovėnas J. Špileris.

LRT Radijo „Naujienų žemėlapį“ parengė Živilė Kropaitė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Seimo rinkimai 2012

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close