captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tai, kas laukia mūsų visų: metas, kai orus gyvenimas kainuos 5 tūkst. litų per mėnesį

Turbūt ne vieną, stebintį savo tėvų senatvę, aplanko išdavikiška mintis, kad nenorėtų jos sulaukti. Kodėl senatvė tampa pragaru tiek jos sulaukusiam žmogui, tiek jo artimiesiems?
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Turbūt ne vieną, stebintį savo tėvų senatvę, aplanko išdavikiška mintis, kad nenorėtų jos sulaukti. Kodėl senatvė tampa pragaru tiek jos sulaukusiam žmogui, tiek jo artimiesiems?

Žmogaus protas staigiai nusilpo per metus

„Žmogus dar prieš metus naudojosi internetine bankininkyste, sėkmingai tvarkėsi, ir staiga tiesiog akyse pradėjo silpti jo protas. Kad nebūtų visai vienas, išnuomojome jam būstą Vilniuje. Atėjo metas, kai lankydami pastebėjome, kad jis nesusitvarko. Pavyzdžiui, iš vakaro paliekame maisto, o kitą dieną matome, kad jis nepaliestas. Buvo liūdna – anksčiau buvo šviesus žmogus, nuolat sėdėdavo prie kompiuterio, vis kažką rašydavo, staiga viskas ėmė dingti. Su seserimi neturėjome galimybės prižiūrėti pačios. Kai tėvai tampa nepajėgūs susitvarkyti patys, tenka apsispręsti: arba mesti darbą ir sėdėti prie jų, arba kažkur juos perkelti ir dirbti persiplėšinėjant, kad turėtum pinigų susimokėti už priežiūrą.

Atsimenu, kai nuvežėme pirmą dieną ir išėjome, aš apsiverkiau. Tačiau mūsiškiui čia visiškai patinka – jis puikiai jaučiasi ligoniu tarp baltų chalatų. Lietuvoje vis dar moralinė dilema, ar galima atiduoti tėvus svetimai priežiūrai. Tačiau dažnai jie turi tokių poreikių, kad namuose pats net negalėtum jų prižiūrėti, jei nesi specialistas. Tačiau mes patys maudome. Norime, kad jis jaustųsi jaukiau – kad savi žmonės juo pasirūpina. Jis mus vis dar atpažįsta, bet mes žinome, kad situacija jau nepagerės, viskas tik blogės“, – pasakojo vilnietė Alma (vardas pakeistas – DELFI), kuri dėl artimo žmogaus senatvės priversta naudotis reabilitacijos centro „Gemma“ paslaugomis.

Moteris atviravo, kad eidama pastato link tamsiuoju paros metu kaskart krūptelėdavo, nuo kontrastingo vaizdo. Per puikiai apšviestus antro aukšto langus galima stebėti sveikus žmones, kurie čia renkasi sportuoti. Tuo tarp tarpu virš jų jau guli sunkūs ligoniai. „Aš stebėdavau šį vaizdą ir vis galvodavau – niekada negali žinoti, kada tu pats iš antro aukšto atsidursi trečiame“, – svarstė Alma.

Moteris apgailestavo, kad sveikieji dėl komercinių sumetinių išstumia ligotus senukus. „Anksčiau šeštame aukšte būdavo terasa, kur juos būdavo galima išvesti pakvėpuoti grynu oru, pavaikščioti, pasėdėti. Dabar vakare ten atsirado jogos grupės, o juk dirbantys žmonės savo artimuosius gali lankyti taip pat tik po darbo. Taigi užvažiuojame į terasą, graudžiai pasižiūrime į ištiestus kilimėlius ir apsisukame“, – teigė pašnekovė.

Mieli, situacijoje nesiorientuojantys žmonės

Už orią savo tėvo senatvę abi seserys moka beveik 5 tūkst. litų per mėnesį. Tiek kainuoja pragyvenimas vienutėje palatoje.

„Nežinau, ar kainos padidintos ir tiems, kurie ateina tik pasportuoti, šiuo atveju jie man nėra svarbūs, nes turi daugybę alternatyvų. Bet tiems, kurie moka už čia slaugomus artimuosius, mokestis per dvejus metus palaipsniui padidėjo nuo 60 Lt iki 160 Lt už parą. Paskutinį kartą kaina pakelta visai neseniai. Iki tol mokėjome apie tūkstantį litų mažiau. Tai irgi buvo mums didelė suma, bet buvome viską susiskaičiavusios, kur galime sutaupyti, kad ją surinktume. Mums tai buvo priimtinesnis variantas nei važiuoti į Nemenčinę arba į Gerontologijos centrą, kuriame dar tvyro sovietinė dvasia. Taigi išeities kol kas nėra – „Gemma“ kol kas Vilniuje vienintelė ir neturi konkurentų.

Įstaiga veikia vos keletą metų ir, žinoma, žmones, kurie sugalvojo visą šią verslo idėją, už tai galima tik pagirti, nes tokios paslaugos Vilniuje reikia mirtinai. Suprantu, kad ši įstaiga atsidarydama turėjo atitikti daugybę reikalavimų, turbūt savininkai yra paėmę baisias paskolas, nori jas išsimokėti ir sulaukti kuo greičiau grąžos. Tačiau ką daryti mums, šių žmonių artimiesiems? Čia galima pamatyti įvairiausių klientų – nuo visiškai nepasikeliančių iki 98 metų žvalios, smagios senučiukės. Tiesa, tokių kaip ji turbūt daugiau nėra, visiems kitiems reikia nuolatinės priežiūros, nes turi Alzheimerio ligą, senatvinę dimensiją, žmonės paralyžiuoti po insultų. Vieni būna čia labai ilgai, kiti atvežami kuriam laikui. Pavyzdžiui, dvi seserys pensininkės pasikeisdamos slaugo savo mamą, kuriai yra per 90 metų. Ji visiškai nepakyla iš lovos, nelabai jau ir kalba, bet Dievulis jos vis nepasiima. Mes irgi lakstome kasdien. Patogumo prasme čia viskas įrengta tobulai – pagal visus reikalavimus. Tačiau personalo reikėtų daugiau – juk vienus ligonius reikia pamaitinti, kitus nuvesti į valgyklėlę ir iš jos parvesti, nes jie patys kelio neberanda“, – įspūdžiais dalinosi pašnekovė.

Pasak moters, šios įstaigos gyventojai – iš tiesų sunkūs, bet mieli žmonės. „Štai vienas, kai susitinkame, vis klausia, kur Rūtelė, nors ta Rūtelė gali būti išvažiavusi vos prieš penkias minutes. Aš jos nė karto nemačiau, bet kai tik pasakai, kad Rūtelė būtinai ateis, jis pradeda garsiai melstis: „Sveika, Marija, malonės pilnoji...“ Labai inteligentiškai atrodantis žmogus. Kita moteris į mane visada kreipiasi Onute. Taigi vieni jau nesuvokia savo padėties, bet yra ir tokių, kurie suvokia savo tragizmą. Pavyzdžiui, valgyklėlėje valgo moteris, sėdinti vežimėlyje, kadangi jos galvoje yra auglys. Ji žino, kad iš šios įstaigos jau niekada neišeis ir kad jos padėtis tik blogės, tačiau stengiasi gyventi šia diena. Jei atvirai, kai pasižiūri į kai kuriuos ten esančius ligonius, kai eidamas koridoriumi girdi jų riksmus, kai šie nebegali kentėti nepakeliamo skausmo, kartais iškyla ir eutanazijos klausimas“, – atviravo moteris.

Lietuvės vyksta prižiūrėti senukų svetur

„Tik pati susidūrusi su problema pamačiau, kokie jos mastai. Kai matau tuos senukus, kurie juda padedami vaikštynių, ramentų, kurių daugėja, pagalvoju, kad gerai numirti laiku, kad netaptum nepaeinančiu, nepaslenkančiu, neapsitarnaujančiu. Dabar turiu begalę pažįstamų, kurie susiduria su panašiomis problemomis, vienaip ar kitaip jas bando spręsti. Rajonuose jau galbūt yra visai neblogų įstaigų, tačiau ten jau nebūtų galimybės žmogaus kasdien lankyti. Žinau atvejį, kai nedideliame miestelyje gyvenanti, bet Vilniuje dirbanti moteris savo tėvui po insulto, kuris, kaip buvo manyta, taps daržove, bet šiek tek atkuto, prižiūrėti pasamdė kaimynę ir per mėnesį jai moka tūkstantį litų. Kaime tai irgi nemaža suma“, – teigė Alma.

Beje, ji pažįsta ne vieną moterį, kuri senukų prižiūrėti vyksta į užsienį. Vakariečiai samdo žmones iš Rytų Europos, kadangi jiems gali mokėti pigiau.

„Tačiau pasamdytas žmogus rūpinasi tik tuo, kad būna šalia prireikus keičia sauskelnes, prižiūri, kad senukas nesusižeistų, o visus kitus darbus (ir namus sutvarko, ir valgyti pagamina, ir užsiima senuko higiena, padaro šukuoseną, manikiūrą, pedikiūrą) atlieka socialiniai darbuotojai. Kita vertus, tai taip pat nėra lengvas uždarbis – viskas priklauso nuo to, pas kokius šeimininkus pasiseka pakliūti. Kai kurie šeimininkai labai puikūs, o kai kurie labai despotiški. Taip pat ir klientai gali būti psichologiškai komplikuoti. Mano draugė pirmą kartą vos ištvėrė. Pripasakojo tokių istorijų, kad plaukai ant galvos šiaušiasi“, – pasakojo moteris.

Artimieji patiria spaudimą ir iš visuomenės, ir iš pačių tėvų

Pasak reabilitacijos centro „Gemma“ l. e. p. Rūtos Gajevskienės, PSDF biudžeto lėšomis palaikomasis gydymas ir slauga finansuojamas tik 4 mėnesius, po to artimiesiems tenka rinktis tris kelius. Vienas iš jų slauga namuose, privačiai samdant slaugytoją. Šią paslaugą artimieji paprastai apmoka iš paciento gaunamos pensijos ir specialiųjų poreikių išmokos, tačiau tenka pridėti ir savų pinigų.

Antras kelias – slauga ligoninėje, mokant už parą nuo 80 iki 103 Lt, priklausomai nuo ligonio būklės. Tačiau savivaldybių slaugos ligoninėse tokios mokamos paslaugos limituojamos savivaldybės teisės aktais ir gauti jas gali tik pavieniai pacientai.

Trečias kelias – šią spragą užpildančios privačios palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės.

Reabilitacijos centras, bendradarbiaudamas su Vilniaus teritorine ligonių kasa, kiekvienais metais gauna tam tikrą apmokamų lovų kiekį palaikomajam gydymui ir slaugai, kurį patvirtina Vilniaus miesto savivaldybė, o finansuoja teritorinė ligonių kasa.

„Tačiau valstybės lėšomis skirta subsidija pacientui slaugyti nepadengia tų kaštų, kurie susidaro slaugant pacientą privačioje gydymo įstaigoje, nes privati slaugos ligoninė turi turėti aukštesnius reikalavimus infrastruktūrai, papildomoms paslaugoms ir jų kiekiui, kurių šiai dienai reikia pacientams. Subsidija, kuri yra nustatyta (85, 80 arba 103 Lt), kompensuojama įmonėms ne 100 proc., o pagal koeficientą, kai 1 litas lygus ne 1 litui, o 0,93 Lt. Pernai šis koeficientas siekė vos 0,86 Lt. Kadangi valstybės subsidija šiai dienai yra nedidelė, o finansuojamų lovų skaičius kasmet pasirašant sutartį kinta ne į teigiamą pusę, esame priversti keisti kainas, nes negalime dirbti nuostolingai – esame uždara akcinė bendrovė, siekianti pelno“, – aiškino šiandieninė įstaigos vadovė.

Paklausta, kokių pacientų įstaiga sulaukia daugiausiai, pašnekovė pabrėžė, kad sparčiausiai daugėja 80 metų ir vyresnių gyventojų, negalinčių pasirūpinti savimi, skaičius.

„Senus, savimi pasirūpinti negalinčius tėvus turintys žmonės patiria labai didelį spaudimą tiek iš giminaičių, tiek iš visuomenės, tiek iš pačių senukų, jeigu jie dar sąmoningi, – esą jeigu aš turiu vaikus, negi jie negali manimi pasirūpinti. Mūsų tikslas – pasiekti pacientus ir jų artimuosius, pakeisti požiūrį, kad slaugos ligoninė yra paciento siuntimas myriop. Mes galime suteikti paslaugas, susijusias su slauga, t. y. galime užtikrinti slaugą tiems, kurie nebegali to daryti namuose arba jau išnaudojo valstybinę kvotą. Medicininę pagalbą perkame iš gydytojų odontologų, reabilitologų, akušerių ginekologų. Deja, neturime jokios įtakos subsidijoms, nors esame tikri, kad privati slauga gali tapti prieinama, kaip ir kitos privačios medicininės sveikatinimo paslaugos“, – teigė R. Gajevskienė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...