captcha

Jūsų klausimas priimtas

Airis: išvykę lietuviai – natūralus šalies išteklius

Diaspora yra svarbi – tokią žinią į Vilniuje vykusią kasmetinę inovacijų konferenciją „TEDx“ atvežė iš Airijos kilęs Kingsley Aikinsas. Jis yra vadinamas Airijos išeivių vienytoju, nes įkūrė iš vadovavo airių diasporos organizacijai daugiau nei du dešimtmečius, kurį laiką pats dirbo iš svetur: Australijos ir JAV.
K. Čachovkio (DELFI) nuotr.
K. Čachovkio (DELFI) nuotr.

Diaspora yra svarbi – tokią žinią į Vilniuje vykusią kasmetinę inovacijų konferenciją „TEDx“ atvežė iš Airijos kilęs Kingsley Aikinsas. Jis yra vadinamas Airijos išeivių vienytoju, nes įkūrė iš vadovavo airių diasporos organizacijai daugiau nei du dešimtmečius, kurį laiką pats dirbo iš svetur: Australijos ir JAV.

– Kodėl diaspora yra svarbi?

– Tai yra natūralus išteklius kiekvienai šaliai: 1919 m. buvo 150 mln. žmonių, kurie gyveno ne gimtojoje šalyje. Šiandien jų yra jau 240 mln. – šie žmonės siunčia 560 mlrd. USD kasmet, jų indėlis yra svarbus ir finansiškai, tačiau nepamirškime, kad žmonės gali daryti įtaką. Kiekviena šalis gali turėti pasaulinį žmonių tinklą, kurių tinkamai paprašius, jie sutiks prisijungti ir dalyvauti.

Yra keturios šalys, kurioms istoriškai dirbti su diaspora sekasi pakankamai neblogai, tai – Izraelis, Indija, Kinija ir Airija. Izraelis iš savo diasporos yra sulaukęs milžiniško palaikymo įvairiomis formomis, Indija diasporą plėtoja pastaruosius 15-a metų ir dabar ji įgija svarbą. Kinija jau išplėtojo ryšius ir matomas rezultatas: 80 proc. investicijų Kinijoje yra iš užsienyje gyvenančių kinų. Taigi, diaspora svarbi dėl daugelio priežasčių: piniginių perlaidų, filantropijos, eksporto skatinimo, švietimo, turizmo, kultūros, sporto ir daugelio kitų.

– Kodėl diasporai dėmesio istoriškai skyrė tik keturios šalys?

– Tam yra įvairių priežasčių. Izraelis buvo apsuptas nedraugiškų kaimynų, Kinija orientavosi į investicijų pritraukimą.

– Kaip situacija yra pasikeitusi dabar?

– Dabar yra daugiau nei 100 šalių, kurios stengiasi išplėtoti strategiją, kaip įtraukti diasporą į valstybės veiklas. Pokytį lėmė technologijos, leidžiančios sujungti diasporą kaip niekada iki šiol: žmonės gali būti kanadiečiais ir turkais, australais ir lenkais, amerikiečiais ir lietuviais. Anksčiau geografija nulemdavo identitetą, ten, kur gyvenai, lėmė, kuo esi. Dabar geografija jau tapo istorija, žmogus gali gyventi įvairesnį gyvenimą.

Diasporos įtraukimo į šalies gyvenimą praktika susidomėjo ir Lietuva, nors anksčiau ji nerodė tokio intereso. Į diasporos plėtojimą įsitraukė ir tokios šalys kaip Moldova, Armėnija, Gruzija. Situacija per pastarąjį dešimtmetį iš esmės pasikeitė.

– Papasakokite apie patirtį dirbant su Airijos diaspora?

– Aš vadovavau didžiausiai Airijos diasporai 21-erius metus, ji vadinasi “The Ireland Funds” (liet. Airijos fondai). Organizacija buvo įkurta prieš tris dešimtmečius ir buvo labai nesėkminga, tačiau galiausiai jai pavyko surinkti 450 mln. USD ir juos išdalinti 1200 nevyriausybinėms organizacijoms. Dabar ji veikia 39 miestuose, 13 valstybių, dešimtys tūkstančių žmonių lanko renginius ir jie per filantropijos veiklą dalyvauja šalies gyvenime. Tai yra sėkminga privati iniciatyva ir galėtų veikti kitose šalyse, daug kas galėtų būti naudinga ir Baltijos šalims.

– Kas galėtų būti naudinga Baltijos šalims?

– Plėtojant ryšius su diaspora paprastai yra pereinamos keturios fazės. Pirmoji yra analizė: reikia nustatyti, kas yra tautos diaspora, kur jie gyvena ir ką veikia, pradėti jų klausyti. Pirmiausia reikia klausti, ką galima padaryti diasporos naudai, o ne ką diaspora gali padaryti valstybei.

Po to reikia imtis vadinamos kultivacijos kelionės. Kai kurie žmonės, išvykę iš savo šalies, dažnai jaučia ne pačius maloniausius jausmus tėvynei, tad reikia padėti jiems įveikti apmaudą, išankstines nuostatas ar savo šalies ignoravimą, kol galiausiai jie taps aistringais jos gerbėjais. Nepamirškime, kad tai kelionė ir užtruks šiek tiek laiko.

Trečiąja faze mes vadiname tarpininkavimu. Reikia prašyti žmonių paslaugų ir darbų, tai gali būti finansinė parama, pasidalinimas kontaktais, mentorystė.

Paskutinioji fazė yra nuolatinis ir ilgalaikis bendradarbiavimas: ryšiai yra išplėtoti, bet žmonės yra savo šalies gerbėjais. Galbūt jie ten negyvena ir nenori ten gyventi, tačiau, greičiausiai, gyvendami svetur jie yra naudingesni savo šaliai.

– Per kiek laiko pereinamos šios diasporos įtraukimo fazės?

– Žinoma, tai priklauso nuo žmogaus, tačiau, manau, jei diasporą norima rimtai įtraukti į valstybės raidą, reikia galvoti apie 10 metų programą. Manau, pirmiausiai, tai turėtų būti Užsienio reikalų ir Ūkio ministerijų veiklos sritis.

– Ar matote esminių bruožų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti vienijant lietuvių diasporas?

– Taip, yra keletas esminių skirtumų, Lietuvoje tai – aplinkybės, dėl kurių gyventojai emigravo ir dar tebejaučia kartėlį. Šiems blogiems jausmams įveikti reikia laiko: išvykę lietuviai jaučia ne maloniausius jausmus Lietuvai, o Lietuvos gyventojai – diasporos nariams, tad darbo yra nemažai. Svarbu įtraukti ir jaunąją kartą, kurie kol kas dar neturi stiprių neigiamų emocijų.

– Kalbėdamas apie aplinkybes, dėl kurių žmonės išvyko, turite omenyje ekonomines priežastis?

– Iš esmės taip, bedarbystę, per mažas pajamas, galbūt kai kurie žmonės turėjo ir politinių priežasčių išvykti – apie tai nežinau. Tačiau krizė smogė visiems, ir Airijai: nuo 2008 m. mes turėjome milžinišką emigraciją, po 60-70 tūkst. kasmet. Žmonės vyko į Kanadą, Australiją, JAV, Jungtinę Karalystę. Tačiau išvykę jie nejaučia neapykantos Airijai, galbūt išeiviai nekenčia bankų, kai kurių politikų, bet ne šalies.

Nepamirškime, kad yra skirtumas ir tarp to, kas yra šalis. Airija fiziškai yra šalis, turinti sienas, tačiau yra Airijos tauta, kuri gyvuoja visame pasaulyje. Tas pats yra ir su Lietuva. Vakar sutikau australą architektą, kuris yra lietuvis ir grįžo gyventi į Lietuvą. Jo tėvai lietuviai, jis gimė Australijoje. Kalbėjomės ir man jis sakė, jog jam tektų grįžti į Australiją, jeigu Lietuvos ekonomika žlugtų, tačiau kartėlio dėl anksčiau vykusios emigracijos asmuo nebejaučia.

– Kaip jūs vertinate emigraciją?

– Žinoma, nesinorėtų, kad iš šalies išvyktų visi, kitą vertus, kai užaugi nedidelėje šalyje, pavyzdžiui, Lietuvoje, Airijoje, už jos ribų laukia didelis pasaulis. Kai aš baigiau mokslus, nenorėjau likti Airijoje, taigi vykau į Australiją, JAV, tačiau tai nepakeitė mano požiūrio į tėvynę, dabar aš grįžau ir Airijoje auginu vaikus. Dėl to, kad buvau išvykęs, dabar esu geresniu žmogumi. Yra sena patarlė, kuri sako, kad jeigu nori pažinti savo šalį, išvyk.

Nepamirškime, kad Londone gyvena apie 400 tūkst. prancūzų ir tai nėra smunkančios ekonomikos rezultatas, tiesiog žmonės nori būti mobilūs, jie keliauja. Aš manau, kad šio proceso negalima sustabdyti, žmonės emigruoja net ekonominio pakilimo laikais. Kodėl jie taip daro? Ogi nori pamatyti kitas šalis, išmokti kalbų, įgauti patirties. Manau, tai pakankamai sveika.

Pridursiu ir tai, kad Airijoje prieš kelis dešimtmečius emigracija buvo milžiniška, o dabar 60 proc. emigrantų jau sugrįžo, tad tikėtina, kad tai įvyks ir kitur.

– Ačiū jums už pokalbį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...