captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prognozuojama penkta emigracijos banga, iš esmės besiskirianti nuo buvusių

Svetur gyvenančių tautiečių gyvenimą stebintys ir aprašinėjantys „Knygų mugės“ svečiai įvardijo, kuo bręstanti penktoji emigrantų iš Lietuvos banga skirsis nuo išvykusiųjų prieš karą, sovietmečiu, po Nepriklausomybės ir vėliau.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Svetur gyvenančių tautiečių gyvenimą stebintys ir aprašinėjantys „Knygų mugės“ svečiai įvardijo, kuo bręstanti penktoji emigrantų iš Lietuvos banga skirsis nuo išvykusiųjų prieš karą, sovietmečiu, po Nepriklausomybės ir vėliau.

„Kiekviena migracijos karta kitaip įvardija savo patirtį. Tačiau visiems tenka susidurti su daugelį žeminančiu žodžiu „migrantas“. Sėsliems lietuviams tai reiškia „ne toks kaip mes, kažkaip kitaip gyvenantis“. Mes norėtume, kad jie būtų prastesni, pažeminti, nuskriausti. Todėl žeminsim, nes nėra kitų vardų emigrantams vadinti“, – tokia provokacija diskusiją „Emigracija ir naujos galimybės“ pradėjo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis.

Pasak antropologo, žmonės, kurie prisiriša prie savo žemės ir gamyklų, įsivaizduoja, kad išvykimas kitur yra tremtis – didžiulė nelaimė.

„Tam tikros pasaulėžiūros žmonėms taip ir yra. Tačiau pati savaime klajoklystė ilgiau buvo įsivaizduojama kaip gėris, o būti pririštam – rezervatas, blogis. Tik industrializacijos laikotarpiu, baudžiavos metais žmogus buvo susietas su žeme“, – atkreipė dėmesį filosofas, pridurdamas, jog prievartinis sėslumas ilgainiui ne tik tapo gėriu, bet ir buvo mitologizuotas, išaukštintas pasitelkiant šaknų, šventos žemės ir kitus įvaizdžius.

Jei taip, migrantai, G. Mažeikio žodžiais, praradusieji savo žemę, pilni skausmo ir kančios.

Vieniems bažnyčia ir cepelinai, kitiems – krepšinis ir alus

17 metų Londone gyvenanti, Lietuvių gyvenimus stebinti ir savo knygose aprašanti Paulina Eglė Pukytė mano, kad menininkas bet kokioje situacijoje nėra emigrantas.)

„Gal išskyrus antrąją migracijos bangą, kai žmonės išvyko, norėjo sugrįžti, bet negalėjo. Trečioji – galėjo sugrįžti, bet nenorėjo“, – lygino menininkė.

Tačiau, jos nuomone, svarbiausias skirtumas – socialinė išvykusiųjų sudėtis: „Žinome, kad karo metais išvyko kultūrinio elito dauguma. O po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo žmonės vyko daugiausia sunkių darbų dirbti“.

„Antroji emigrantų karta – bažnyčios ir cepelinų, trečioji – baruose sergančiųjų už savuosius krepšininkus?“, – provokavo G. Mažeikis.

Išvykusi pasijuto visiškai izoliuota

P. E. Pukytė nebuvo tokia kategoriška, tačiau pripažino, kad su antra emigracijos banga Lietuvą palikę žmonės atitrūko nuo valstybės, bet neatitrūko nuo lietuviškos kultūros. Trečioji banga priešingai – atitrūko nuo kultūros, bet neatitrūko nuo valstybės.

„Aš jaučiausi visiškai izoliuota išvykusi. Tačiau perskaičius Witoldo Gombrowiczaus dienoraščius supratau, kad vienatvė kūrėjui yra geras dalykas. Ir kai pas mus kalbama, neva atstovaukime Lietuvai, man tai yra nesąmonė. Nes kūrėjas turi kurti nepriklausomai“, – įsitikinusi menininkė.

Pasak P. E. Pukytės, iškart po Nepriklausomybės išvykę žmonės Vakaruose buvo nelegalai: „visi lietuviai buvo portugalai, kad galėtų dirbti, turėjo pasidirbti portugališkus pasus. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą juos išmainė ar pardavė ukrainiečiams ir dabar tarp lietuvių daugiausiai jų“.

Ketvirtajai bangai priskiria laisvus klajoklius

Lietuvos ambasados Didžiojoje Britanijoje kultūros atašė Ritos Valiukonytės nuomone, ketvirtajai emigrantų iš Lietuvos bangai, kurie išvyko visai neseniai, galima priskirti ne tik ekonominius emigrantus, bet ir laisvus žmones, kurie dar neturi didelių planų.

„Gyvenant sėsliai, matant save konkrečioje visuomenėje, galima susikurti visuomeninį statusą. Tačiau klajokliui tai neaktualu, gal net neįmanoma. Jis gal labiau nori pažinti aplinką, negu kažkur konkrečiai įsitvirtinti“, – sakė R. Valiukonytė.

Kelis dešimtmečius gyvenusi Kipre, šiuo metu Kopenhagoje dirbanti vertėja Dalia Staponkutė atkreipė dėmesį, jog laisvė kartais yra pasirinkimo nebuvimas ar neradimas to, kas tenkintų čia.

„Tada pakeli sparnus ir išvyksti. Nomadas yra savo kelionės autorius“, – sakė rašytoja ir vertėja.

D. Staponkutė sakė nebežinanti, koks jos santykis su Lietuva: „kai po 24 metų grįžti, net šuo sunkiai tave atpažįsta. Man dabar mano šuo – kalba“.

Vertėjai nepatiko emigrantų skirstymas į bangas, nes „viskas labai individualu ir tos bangos – labai simbolinės, jokio žmogaus negali prie bangos pririšti“.

Klajokliai – naujieji bastūnai – grobuonys

„Klajojantys lietuviai, naujieji bastūnai, kai kurie kūrybingi, kiti – grobuoniški. Ar jie turi lygiavertes galimybes su sėsliaisiais naudotis pilietinėmis teisėmis?“, – politologo Lauro Bielinio klausė diskusijos moderatorius.

„Grobuoniškais pavadinti žmonės išvažiuoja ne tam, kad savo pilietines teises gintų. Tokio tipo klajūnai turi savo gerąją pusę. Nes ne visi linkę į nusikaltimą. Daugelis – į nuotykį, kuris kartais tiesiog nesigauna“, – neskubėjo teisti politologas.

Ar juos galima vadinti emigrantais? L. Bielinio nuomone, jei būtų uždaryta Lietuva, jie migruotų viduje – iš Vilniaus į Kauną, iš Kauno į Klaipėdą ir t. t.

„Kiekvienoje tautoje galime rasti tam tikrą procentą žmonių, kuriems tėvynė nesiasocijuoja su teritorija. Tai – klajūnai. Tačiau didžioji dalis emigrantų išvyko ne todėl, kad yra klajokliai. Jie svetur dirba. Darbo emigrantų tėvynė lieka čia, todėl jie save padalija: čia aš gyvenu, ten – uždirbu. Dirba, taupo. Problema ta, kad kai kuriais atvejais taip ir nepajėgia grįžti ir tai juos naikina“, – kalbėjo L. Bielinis.

Kalbino penktosios kartos emigrantą

Vytauto Didžiojo universitete dėstantis L. Bielinis papasakojo apie penktosios emigracijos bangos atstovą – Čikagos biržoje dirbantį savo studentą.

„Penktajai emigrantų kartai nebereikia niekur važinėti. Komunikacinės galimybės leidžia būti kitur neišvykstant. Kaip sakė jaunuolis – tik svarbu savidisciplina ir planavimas, nes jeigu atsipalaiduosi, gali viską prarasti“, – dalijosi politologas.

Panašios nuomonės laikėsi ir D. Staponkutė. Kalbėdama apie studijas baigusias savo dukras, vertėja sakė, kad jos darbo ieško visame pasaulyje.

„Žvilgterėjusi į anketą paskaičiau, kas parašyta: „esu daugiakultūrinis mišrios šeimos vaikas“. Dukra nelaiko savęs nei graike, nei lietuve. Tokie vaikai yra naujasis pasaulis. Tai jau net nebe banga, bet išaugusi nauja karta“, – mano vertėja.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...