captcha

Jūsų klausimas priimtas

Verslininkai, pasidalinę sėkme su darbuotojais: dar neteko pasigailėti

Ne vienam darbdaviui kyla klausimas, kaip motyvuoti darbuotoją dirbti „kaip sau“. Kai kurios įmonės, įvertinusios tarptautinių bendrovių praktiką, rado būdą motyvuoti žmones, pasidalinti įmonės sėkme ir uždirbti daugiau.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Ne vienam darbdaviui kyla klausimas, kaip motyvuoti darbuotoją dirbti „kaip sau“. Kai kurios įmonės, įvertinusios tarptautinių bendrovių praktiką, rado būdą motyvuoti žmones, pasidalinti įmonės sėkme ir uždirbti daugiau.

Darbdavius atstovaujančių organizacijų atstovai pripažįsta, kad Lietuvoje dažniausiai darbuotojai motyvuojami piniginiais priedais: tai gali būti didesnė alga, premija, papildomas sveikatos draudimas.

Rečiau naudojamas motyvavimo būdas, kai įmonė su darbuotoju pasidalija savo sėkme ir jam leidžia įsigyti bendrovės akcijų. Verslininkai, išbandę tokią praktiką, sako, jog rezultatas dvejopas: darbuotojams parodomas pasitikėjimas, be to, jie nori siekti kuo geresnių įmonės rezultatų, nes patys tampa verslo bendrasavininkais.

Tokią praktiką Lietuvoje taiko ne viena užsienio kapitalo bendrovė, kurių viena – tabako gamintojas „Philip Morris Lietuva“, tačiau ją naudoja ir lietuviško kapitalo bendrovės, pavyzdžiui, pakavimo ir ženklinimo sprendimų įmonė „PakMarkas“.

„Tai yra pasaulinė praktika, kai vadovaujančias pareigas užimantiems darbuotojams yra sudaromos galimybės nusipirkti dalį įmonės akcijų ir tokiu būdu labiau prisidėti prie įmonės rezultatų formavimo. Prognozuojant ateities rezultatą visą laiką yra spėlionių, ar pavyks geriau įgyvendinti planus. Kai vadovaujantis žmogus turi akcijų dalį, jis procese dalyvauja tiesiogiai. Jeigu jam pavyko pasiekti daugiau, atitinkamai dėl akcijų vertės padidėjimo jis gauna papildomo atlygio“, – motyvus priimti darbuotojus į įmonės akcininkus paaiškina „PakMarkas“ generalinis direktorius Virginijus Gumbaragis.

Pasak jo, norint taikyti šią praktiką, svarbus yra pasitikėjimas žmonėmis, kuriuos norima priimti į akcininkus.

„Paprastai, kai nusprendi darbuotoją priimti į įmonės akcininkus, su juo jau dirbi ne vienerius metus ir pakankamai neblogai jį pažįsti. Kita vertus, tai yra geras būdas atlyginti darbuotojui, kuris dirba daug metų ir į įmonės rezultatus yra įdėjęs reikšmingą indėlį. Kiek įmonė darbuotojui besumokėtų, galima sakyti, kad ji iki galo neatlygina niekuomet, bet kai žmogus įsigyja dalį akcijų, tai jau prisideda prie visapusiškesnio atlyginimo“, – mano vadovas.

Paklaustas, kokiems darbuotojams buvo pasiūlyta prisijungti prie įmonės akcininkų, V. Gumbaragis pateikia pavyzdį.

„Mūsų įmonėje, valdyboje, dirbo užsienietis su didele gyvenimiška patirtimi, jis dirbo būdamas jau pensinio amžiaus. Už darbą valdyboje yra labai sunku atlyginti, nes susitikimų per metus yra mažai, o priimami sprendimai – labai svarbūs. Valdybos nariui būnant smulkiu akcininku yra galimybė už darbą atlyginti daugiau, – sako jis. – Mes tokios praktikos atvejų turėjome mažai, vos kelis, tačiau man niekada neteko gailėtis sprendimų, kad dalį akcijų pardavėme ir žmones pakvietėme prisijungti.“

Kokie verslai dalijasi su darbuotojais?

Yra ir kitų pavyzdžių, kai darbuotojai pakviečiami tapti akcininkais ar partneriais, Lietuvoje tokių atvejų yra viešųjų ryšių, teisės, konsultavimo ir finansų srityse.

Viešųjų ryšių specialistas ir komunikacijos bendrovės „Meetpoint“ bendrasavininkas Artūras Jonkus primena, jog aktyviai akcijomis dalijasi ir jauni verslai.

„Manau, kad aktyviausiai kapitalu dalijamasi kuriant vadinamuosius startuolius, kai sėkmės atveju yra sudaroma galimybė tapti verslo akcininku. Paslaugų sektoriuje tokių atvejų yra, pavyzdžiui, ryšių su visuomene srityje”, – sako jis.

Visgi A. Jonkus svarsto, jog dažniau praktiką su darbuotojais pasidalinti akcijomis taiko užsienio kapitalo įmonės – jos turi daugiau patirties šioje srityje.

Rizikos kapitalo valdymo “Verslo angelų fondas I" partneris Arvydas Strumskis primena, jog investiciniai fondai įmonės darbuotojams nuolat sudaro sąlygų įgyti akcijų: toks yra jų verslo modelis, kai vadovams ir kitiems kertiniams asmenims yra siūloma tapti verslo bendrasavininkais.

„Aišku, leidimas įsigyti akcijų veikia kaip motyvacinė schema. Lietuvoje ji yra nelabai dažnai taikoma, tačiau ir Vokietijoje, kur dominuoja šeimos ūkiai, situacija panaši. JAV mentalitetas yra kitoks, be to, ir įstatymai leidžia paprasčiau parduoti akcijas“, – palygina A. Strumskis.

Tokios praktikos atsisakome dėl kelių priežasčių: kai įmonės akcininkais yra šeimos nariai, į verslą nenorima įsileisti pašalinių asmenų, baiminamasi, kas nutiks, jei su darbuotoju įvyks konfliktas.

„Mano nuomone, ar tai veikia kaip motyvacijos priemonė priklauso nuo darbuotojo asmenybės. Man yra tekę susidurti su situacijomis, kai žmogus tiesiai pasako: aš nenoriu būti akcininku, valdybos nariu, noriu būti tik direktorius, o jei pasieksiu rezultatų – išmokėkite premijas“, – pasakojo A. Strumskis.

Darbdavių nuomonės išsiskiria

Lietuvos verslo konfederacijos „ICC Lietuva” generalinis direktorius Algimantas Akstinas laikosi pozicijos, jog Lietuvos verslo savininkai yra konservatyvūs.

„Šiuolaikiniame versle dažniau savininkas nenori dalintis akcijomis dėl rizikos faktoriaus. Kita vertus, nedideli akcijų kiekiai nesukuria pakankamos motyvacijos, nes sprendimo priėmimo galiai reikia akcijų turėti daugiau, – mano jis. – Dažniau pasiūlymas tapti įmonės akcininku yra simbolinis motyvavimas, kuris darbuotojui suteikia moralinį pasitenkinimą: manimi verslo savininkas pasitikėjo.“

A. Akstinas primena, jog darbdavių ir darbuotojų santykiai Lietuvoje dar nėra pakankamai išsivystę, tai gali būti esmine priežastimi, kodėl samdomiems profesionalams nesiūloma prisijungti prie bendrovės valdymo.

„Gal mes dar per mažai pasitikime bendradarbiu ir nevertiname darbuotojų lojalumo, jų motyvavimo. Lietuvos rinkoje didelė dalis žmonių mano, jog nėra privalumu būti lojaliu savo darbovietei, dažnai jie keičia darbus tik dėl piniginės motyvacijos. Visgi piniginė motyvacija yra laikinas dalykas: šiandien ji yra, o rytoj vėl reikia naujos ir taip ciklas niekada nesibaigia, – paaiškina jis. – Savininkai ir darbuotojai turėtų suvokti, kad skatinimas per akcijų įgijimą yra veiksmingas. Be to, jau ieškoma papildomų motyvacijos formų, pavyzdžiui, perkant sveikatos draudimą.“

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos prezidiumo narys Danas Arlauskas antrina, kad tai lemia verslo kultūra.

„Japonijoje, jei žmogus ateina į įmonę, jis gali ir visą gyvenimą nepakeisti darbovietės, nes lojalumas yra stiprus dėl istorinių – kultūrinių priežasčių. Verslininkas tai žino, gali prognozuoti procesus ir yra suinteresuotas didinti darbuotojų lojalumą. Lietuvoje rinka dar tik formuojasi ir nežinoma, kaip ilgai darbuotojas liks įmonėje. Pavyzdžiui, jei 15 darbuotojų gauna po vieną įmonės akciją, jie išėję dirbti pas konkurentus galėtų pradėti kenkti įmonei, vaikščioti į įmonės akcininkų susirinkimus ir rinkti informaciją“, – mano jis.

D. Arlausko nuomone, kol kas Lietuvoje darbuotojus yra efektyviau motyvuoti pinigais.

„Manęs nestebina tai, kad darbuotojams akcijų leidžia įsigyti didelės tarptautinės įmonės – jos paprasčiausiai turi daug kapitalo, yra sėkmingos ir tikimybė, jog smulkieji akcininkai pakenks – maža, – sako jis. – Kas kita yra ir startuolių verslas, kurie tik pradeda gyvuoti, kaip ir investiciniai fondai, kurie ateina į bendroves trumpam, kad atgaivintų ar išplėtotų verslą.“

Turi nuomonę apie rizikas

Darbuotojams dalį akcijų pardavusios įmonės „PakMarkas“ vadovas sako žinantis rizikas, su kuriomis verslas susiduria, kai įsileidžia naujų akcininkų.

„Aš manau, kad rizikas galima suvaldyti. Visada galima sutarti dėl sąlygos akcijas iš darbuotojo nupirkti atgal, jei žmogus palieka įmonę. Tiesa, išsiskyrimai yra nelengvi, nes reikia sumokėti didelę pinigų sumą, tačiau visa tai yra išsprendžiama“, – mano V. Gumbaragis.

Jis pasakoja, jog domėjosi ir pasauline praktika, kuri rodo, kad atsitinka ir priešiškų verslo įsigijimų, tačiau bendrovei su nemaloniomis situacijomis dėl akcijų perleidimo susidurti neteko.

„Reikia, kad būtų pasitikėjimas. Mes pardavėme akcijų žmonėms, kuriuos pažinojome ne vienerius metus ir žinojome, kaip jie dirba, kokius įgūdžius turi – tai nebuvo lošimas. Kaip ir visur gyvenime, yra ir rizikų, ir privalumų. Privalumų, jei elgiamasi pasiruošus, apgalvojus, pasiskaičius, yra daug, nes naudą skaičiuoja ir įmonė, ir darbuotojas“, – apibendrina V. Gumbaragis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...