captcha

Jūsų klausimas priimtas

Druskų sugadinti batai – mažiausia problema, kuri mūsų laukia

Vos pasnigus ir gatvėms pasidengus ledu ilgai žiemos laukę kelininkai užvedė automobilius, barstančius smėlio – druskos mišinį. Tačiau mokslininkai sako, kad slidumą mažinanti druska kasmet vis labiau užteršia gruntinį vandenį. Anot jų, natrio chlorido koncentracija kasmet vis didėja, todėl tik laiko klausimas, kada ši medžiaga užterš geriamąjį vandenį taip, kad jį gerdami jusime sūrumą.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Vos pasnigus ir gatvėms pasidengus ledu ilgai žiemos laukę kelininkai užvedė automobilius, barstančius smėlio – druskos mišinį. Tačiau mokslininkai sako, kad slidumą mažinanti druska kasmet vis labiau užteršia gruntinį vandenį. Anot jų, natrio chlorido koncentracija kasmet vis didėja, todėl tik laiko klausimas, kada ši medžiaga užterš geriamąjį vandenį taip, kad jį gerdami jusime sūrumą.

Užterštumo rodikliai – gąsdinantys

Tam, kad automobiliai esant sniegui ir ledui nepatektų į eismo įvykius, kiekvieną žiemą šalies keliuose išbarstoma maždaug 140 tūkst. tonų natrio chlorido druskos ar jos mišinių su smėliu.

Valstybinės reikšmės keliuose kiekvienais metais išberiama apie 80-85 tūkst. tonų druskos. Nors tikslios statistikos, kiek druskos išbarstoma savivaldybių prižiūrimose keliuose ir gamybinių objektų teritorijose nėra, tačiau mokslininkai sako, kad šiems plotams greičiausiai prireikia dar tokio pat kiekio druskos.

Priklausomai nuo esamos temperatūros ir kelio būklės, vieno barstymo metu ant kelio išberiama vidutiniškai 20–40 g/m² druskos. Per sezoną vidutiniškai barstoma 80 kartų, o 1 kvadratiniam metrui kelio tenka apie 2 kg druskos. Toks kiekis daro didelį poveikį aplinkai.

Kaip tik todėl geologai teigia, kad į požeminį vandenį patenka dideli kiekiai chloridų, o svarbiausia, kad jų koncentracija nuolat auga. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos katedra vykdo taršos kelių priežiūrai naudojamomis druskomis tyrimus Lietuvos valstybinės reikšmės keliuose, kurie leidžia nustatyti jų poveikį aplinkai.

Tyrimų rezultatai parodė, kad po žiemos sniego tirpsmo vandenyje susikaupia labai dideli druską sudarančių medžiagų kiekiai, siekiantys net 13600,0 mg/l chlorido ir iki 1754 mg/l natrio jonų, kai didžiausia leistina chlorido koncentracija siekia 250 o natrio – 200 mg/l.

Chloridų kiekis gruntiniame vandenyje auga

Taip pat išaiškinta, kad druskos poveikis pasireiškia net ir atokiau nuo kelių. Tyrimais nustatyta, kad net 4 – 10 m atstumu nuo kelio chlorido kiekis sniego tirpsmo vandenyje siekia 1500 – 112 mg/l. Taigi, atmosferos krituliai ar polaidžio vanduo susikaupusias druskas išplauna iš dirvos į paviršinius, ir tam tikrą dalį – į gruntinius vandeninguosius sluoksnius.

Be to, mokslininkų atlikta statistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad nuo 2000 iki 2008 metų gruntiniame vandenyje chloridų kiekis vidutiniškai išaugo nuo 200 mg/l iki 300 mg/l. Chlorido koncentracijos didėjanti tendencija nustatyta net 64 proc. nagrinėtų teritorijų.

Natrio jonų taršos tendencija, palyginti su chlorido jonais, nėra tokia žymi. Per tą patį laikotarpį jo koncentracija didėjo lėčiau – tik apie 10 mg/l.

Geriamas vanduo gali virsti negeriamu

Geologinius tyrimus atliekančios bendrovės „Grota“ direktorius Antanas Marcinonis teigė, kad iš esmės didžiausia kelininkų barstomos druskos žala – jos patekimas į gruntinį vandenį. Kol kas žmonėms, geriantiems vandenį iš čiaupo, pavojaus dėl to nėra, nes geriamasis vanduo imamas iš labai gilių žemės sluoksnių. Tačiau maistui naudojantys netoli barstomų gatvių esančių šulinių ar šaltinių vandenį jau dabar rizikuoja paragauti prastesnio kokybės vandens.

Vis dėlto, pasak pašnekovo, net ir vanduo iš čiaupo ateityje dėl kelių druskos gali pasidaryti kur kas sūresnis, o galiausiai – visai nebetinkamas vartoti.

„Gali būti sugadinta geriamojo vandens kokybė. Iš geriamo jis gali virsti negeriamu. Požeminis vanduo, esantis prie krašto ir magistralinių kelių, praktiškai yra užsūdytas. Druska niekur neišnyksta. Ji chemiškai labai inertiška. Kitos teršiančios medžiagos sunyksta, o druska gali kauptis šimtus metų. Vaizdžiai sakant, kažkada užsūdysime ir visą vandenį – laiko klausimas. Kelius barstom gerą pusšimtį metų, jau didelė teritorijos dalis užteršta. O po tūkstančio metų kas bus? Prieš tūkstantį metų gyvenę žmonės paliko mums švarų vandenį. O ką mes paliksime?“ – susirūpinęs dėstė A. Marcinonis.

Akivaizdu, kad dėl druskos taršos gamtai kelių barstymo atsisakyta nebus. Tačiau ar yra alternatyvių medžiagų, galinčių pakeisti natrio chloridą? Pašnekovo žodžiais tariant, dauguma šalių, kurias šaltuoju metu laiku nukloja sniegas, susiduria su šia problema ir jos taip pat yra priverstos galvoti, kuo pakeisti tradicinę druską.

Bendrovės „Grota“ direktorius pateikė Skandinavijos pavyzdį: „Skandinavai kaitina aštrią skaldelę. Pakaitinta ji gerai įsigeria į ledą ir paviršius tampa aštrus. Apskritai tuo susirūpinta visai neseniai, nes druskos taršos problema nebuvo kelta. Užsienyje taip pat nėra kažko ypatingo.“

Pakelėse džiūsta eglutės

Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas dr. Kęstutis Kadūnas taip pat tikino, kad kelininkų barstoma druska kelia nemažai problemų. Be to, jis pridūrė, kad moksliškai įrodytas jos neigiamas poveikis žuvų embrionams ir augalams.

„Druska gerai tirpi vandenyje. Ir apskritai chloridus sunkiai sulaiko gruntas. Todėl labai didelė jos dalis patenka į požeminį vandenį. Taip pat didelė dalis per lietaus kanalizaciją patenka į upelius. O tai labai kenkia žuvų embrionams. Druska veikia augalus. Juk matote, kad šalia autostradų nudžiūvusios eglutės“, – konstatavo mokslų daktaras.

Taip pat jis paminėjo ir kitą problemą. Anot geologo, pastebėta, kad laukiniai žvėrys išeina iš miško palaižyti sūraus kelio. Jie taip elgiasi, nes jaučia druskos poreikį. Tačiau tai vairuotojams gali sukelti labai rimtą pavojų, kadangi iškyla grėsmė važiuojant automobiliu atsitrenkti į gyvūną.

Tačiau kalbant apie vandens užterštumą pašnekovas buvo kiek nuosaikesnis nei A. Marcinonis. Tiesa, jis pripažino, kad geriantiems vandenį iš šulinio, jei šis iškastas netoli kelio, grėsmė iš tiesų egzistuoja. O tuo, kad tarša pasieks požeminį geriamąjį vandenį, jis linkęs abejoti.

„Mūsų geriamojo vandens sluoksniai yra labai giliai. Vandenvietės vandenį ima iš keliasdešimt metrų gylio gręžinių“, – sakė K. Kadūnas, pridūręs, kad pastaruoju metu fiksuojamas padidėjęs požeminio vandens užterštumas druska.

Geologas sutiko, kad reikia ieškoti alternatyvų druskai. Ir kaip vieną iš jų jis paminėjo organinę medžiagą melasą. Nepaisant to, jo žodžiais tariant, šios organinės medžiagos poveikis vis dar nėra gerai ištirtas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...