captcha

Jūsų klausimas priimtas

Šildymo kainas gali kilstelti tiršti kaminų dūmai

Europos Komisija reikalauja, kad orą teršiančios Lietuvos šiluminės elektrinės žymiai sumažintų taršos rodiklius. Kad šis reikalavimas būtų įvykdytas, sunkius laikus išgyvenančiai Vilniaus savivaldybei į šilumos ūkį tektų investuoti 72 mln. Lt. Dėl tokių investicijų tektų kilstelėti šildymo kainą vartotojams. Tačiau energetikos specialistai guodžia: tam, kad už vilniečių pinigus netektų tobulinti jėgainių išmetimo sistemų, reikia pereiti prie biokuro. Tuomet tarša automatiškai sumažėtų.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Europos Komisija reikalauja, kad orą teršiančios Lietuvos šiluminės elektrinės žymiai sumažintų taršos rodiklius. Kad šis reikalavimas būtų įvykdytas, sunkius laikus išgyvenančiai Vilniaus savivaldybei į šilumos ūkį tektų investuoti 72 mln. Lt. Dėl tokių investicijų tektų kilstelėti šildymo kainą vartotojams. Tačiau energetikos specialistai guodžia: tam, kad už vilniečių pinigus netektų tobulinti jėgainių išmetimo sistemų, reikia pereiti prie biokuro. Tuomet tarša automatiškai sumažėtų.

Iki 2016 m. nustoti teršti aplinką nespėjama

Aplinkos ministerija išplatintuose pranešimuose džiaugiasi, kad Europos Komisija Lietuvai atidėjo galutinį laikotarpį, po kurio smarkiai orą teršiančios šiluminės elektrinės privalės demonstruoti mažesnius taršos rodiklius. Pereinamasis laikotarpis, turėjęs baigtis 2016–aisiais, pratęstas iki 2020 m. birželio mėnesio. Ministerija konstatavo, kad dėl to Vilniaus miesto savivaldybė neprivalo skubiai investuoti 72 mln. litų į šilumos ūkio modernizavimą.

„Šią sumą šilumos ūkio nuomininkas su savivaldybe vienaip ar kitaip juk „surinktų“ iš gyventojų, tad tikriausiai galime sakyti, kad vilniečiams sutaupėme 72 mln. litų. Pereinamasis laikotarpis pratęstas iki 2020 m., tad savivaldybei skubiai rinkti lėšų iš vartotojų nebėra reikalo – lėšų bus galima ieškoti ir kitais būdais“, – sulaukus žinių iš Briuselio teigė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.

ES direktyva nuo 2016 m. sugriežtinamos iš dabar veikiančių didesnių kaip 50 MW galingumo jėgainių į aplinkos orą išmetamų teršalų normos.

Ir tai aktualu ne tik vilniečiams, bet ir Kauno, Marijampolės bei Alytaus gyventojams. Į EK pateiktą planą įrašyti šie kurą deginantys įrenginiai: bendrovė „Kauno termofikacijos elektrinė“,  bendrovė „Vilniaus energija“ – termofikacinė elektrinė Nr. 2 (du taršos šaltiniai), termofikacinė elektrinė Nr. 3 ir Ateities rajoninė katilinė Nr. 8, UAB „Litesko“ fil. „Alytaus energija“ Alytaus rajoninė katilinė ir „Marijampolės šiluma“ Marijampolės rajoninė katilinė.

Nepaisant to, kad darbai, leisiantys sumažinti į aplinką patenkančią taršą, nukelti, toli gražu nereiškia, kad jų pavyks visai išvengti. Šioms jėgainėms anksčiau ar vėliau tektų investuoti milijonus į patikimesnę katilinių filtrų sistemą.

Biokuras išspręstų problemas?

Tačiau, kaip teigia Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko pavaduotojas Darius Biekša, yra ir antra galimybė – perėjimas prie biokuro. Šį pasirinkimą jis pavadino kur kas perspektyvesniu.

Pašnekovas nesupranta, kam investuoti milijonus į žymiai brangesnių gamtinių dujų emisijos mažinimą, kai galima rinktis perėjimą prie biokuro, kuris, jo žodžiais, ne tik išspręstų taršos problemą, bet ir vartotojams leistų sumažinti šilumos kainą. Tačiau pasukus šiuo keliu taip pat reiktų investicijų. Jų šaltinis būtų šilumos vartojai ir ES parama, jei, žinoma, jėgainėms pavyktų ją gauti.

Anot D. Biekšos, Vyriausybė artimiausiu metu turi apsispręsti, koks kuras šilumos ūkyje turėtų būti naudojamas. Jei būtų pasirinktas biokuras, jo teigimu, investicijos būtų atsiperkančios.

„Logiška manyti, kad didžiuosiuose miestuose turėtų būti pereinama prie biokuro arba vietinio kuro. Tada prievolė investuoti į aplinkosaugines priemones tuose taršos šaltiniuose tampa neaktuali. Jeigu viskas liktų kaip dabar, nežinau, kaip savivaldybės tai pagrįstų, kaip prieš vartotojus atsiskaitytų už tokią veiklą. Tada investicijos būtų įskaičiuojamos į kainą. Brutaliai būtų galima taip padaryti, bet nemanau, kad nebūtų ieškoma galimybių, kaip sumažinti šilumos kainą. Be to, investicijos į taršos mažinimą tada (pradėjus naudoti biokurą – red. past.) nebūtinos, nes jos reikalingos tik deginant gamtines dujas“, – GRYNAS.lt kalbėjo pašnekovas.

Galiausiai jis pridėjo, kad nėra logiška „sudėti krūvą pinigų ir toliau deginti dujas“. Taip pat, jo žodžiais, priėmus sprendimą gamtines dujas keisti biokuru gyventojai ekonominę naudą pajustų labai greitai: „Jeigu (naudojant gamtines dujas – red. past.) šilumos gamybos kaina yra 19–20 ct, pereinant prie biokuro gamybos kaina su paskolos grąžinimu yra 15 ct. Nepaisant investicijų, iš karto kaina vartotojui mažesnė.“

Jei nieko nebus daroma – gresia didžiulis taršos mokestis

Aplinkos ministerijos viceministro Almanto Petkaus pasiteiravus, kodėl jėgainės iki 2016 metų nespėja įvykdyti ES keliamų reikalavimų, jis teigė, kad priežasčių gali būti labai daug: „Gal trukdė investicijų stoka ar baimė, kad bus didelis šilumos kainų augimas. Gal tam įtakos turėjo nuomos sutartis“, – svarstė pašnekovas.

Tačiau čia pat jis pridūrė, kad galutinio termino pratęsimas dar nereiškia, kad jėgainės gali darbus atidėlioti iki paskutinės minutės. Anot jo, darbai, leisiantys sumažinti taršos išmetimą, turi vykti nuolat.

„Dabar suteikiama galimybė per šešis metus padaryti investicijas – bus lėtesnis investicijų naudojimas ir lėtesnis kainų augimas. Jeigu nesuspėtume, padidėtų taršos mokestis. Jėgainės turėtų labai didelių išlaidų, todėl neapsimoka taip elgtis“, – dėstė A. Petkus.

Kaip teigė viceministras, dažniausiai tokiems darbams finansuoti pinigai surenkami iš vartotojų, padidinant šilumos kainą. Taip pat tam gali būti panaudota ir ES parama.

Energetikos ministro vyriausioji patarėja Daiva Rimašauskaitė teigė, kad visos investicijos privalės būti įgyvendinamos pagal iš anksto patvirtintą planą. O kokią įtaką jos turės šilumos kainai, iki šiol lieka neaišku.

Jos žodžiais, šilumos kaina nekiltų, jei būtų efektyviai panaudotos ES lėšos: „Vyriausybė numato, kad siekiant sumažinti šilumos vartotojų naštą, bent daliai šių investicinių planų gyvendinti bus skiriama ES struktūrinės paramos lėšų. Tai ne tik leis laiku įgyvendinti taršos mažinimo projektus, tačiau ir nedidinti šilumos kainų.“

Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos ir energetikos departamento direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Karosas teigė, kad šiuo metu yra sudaryta darbo grupė, kuri ieškos sprendimų, kaip surasti šilumos ūkio modernizavimui reikiamų pinigų. Tačiau jis pridėjo, kad reikiamą sumą termofikacinių elektrinių atnaujinimui ketino skirti bendrovė „Vilniaus energija“.

Galiausiai pašnekovas atskleidė, kad Vilniaus miesto savivaldybė ieško kaip atsisakyti gamtinių dujų ir pereiti prie biokuro, kuris, be kita ko, leistų sumažinti šildymo kainas.  O pasidomėjus, ar savivaldybė pajėgi įvykdyti Europos Komisijos keliamus reikalavimus, K. Karosas atsakė vienu žodžiu: „Taip“.

„Vilniaus energija“ nesuspėtų iki 2016 m. įgyvendinti ES direktyvoje numatytų taršos mažinimo reikalavimų. Įmonės atstovo Nerijaus Mikalajūno pasiteiravus dėl kokių priežasčių taip atsitiko, jis prisiminė buvusią valdžią: „Vilniaus šilumos ūkį nuomojanti kompanija „Dalkia“ dar 2010 metais parengė taršos mažinimo ir kuro konversijos planą. Deja, tais pačiais 2010–aisiais konservatorių vadovaujama Vilniaus savivaldybės taryba planą, kurio įgyvendinimas laiku jau dabar būtų nešęs naudą vilniečiams, atmetė.“

Alytus aplenkė sostinę

Dabar, pasak N. Mikalajūno, Vilnius planuoja pereiti prie biokuro.

„Vilniaus elektrinėms numatytų reikalavimų planas yra iš esmės pereiti nuo gamtinių dujų prie biokuro vartojimo ir įdiegti valymo nuo azoto oksidų įrenginius likusiai dujų daliai. „Dalkia“ yra pasirengus investuoti įgyvendindama šiuos reikalavimus, bet tam būtini Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimai,“ – kalbėjo bendrovės atstovas

Bendrovės „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ Alytaus rajoninė katilinė, anot pašnekovo, jau dabar imasi ryžtingų sprendimų, kad neprasilenktų su ES direktyvos reikalavimais. „Alytuje didžioji dalis

ES direktyvoje numatytų taršos mažinimo reikalavimų yra jau įgyvendinti keičiant taršias gamtines dujas ekologišku vietiniu biokuru. 2012 metų vasarą buvo atidaryta Alytaus biomasės kogeneracinė jėgainė, kuri leido biokuru pakeisti 18 mln. m3 gamtinių dujų per metus. Į elektrinę „Dalkia“ investavo 73,4 mln. litų, ES struktūrinių fondų parama sudarė 13,5 mln. litų“, – atskleidė N. Mikalajūnas.

Anot jo, šiandien Alytuje iš biokuro pagaminama maždaug 50 proc. šilumos. Be to, pašnekovas spėjo, kad 2014 metais prie šilumos tinklų prisijungus nepriklausomiems šilumos gamintojams, biokuro dalis kuro struktūroje gali užaugti iki maždaug 70 procentų.

„Aktyviai diegiant biokurą mažinama ne tik šilumos kaina. Mažėja ir investicijų į gamtinių dujų valymo nuo azoto oksidų įrenginius poreikis. Žinoma, investicijų į šiuos įrenginius prireiks, nes dalis gamtinių dujų šildymui yra vartojama“, – tikino pašnekovas.

Stambios įmonės aplinką teršia mažiau nei mažosios?

UAB „Kauno termofikacijos elektrinei“ (KTE) atstovaujantis Arūnas Armalis teigė, kad jėgainė taršos problemų planuoja išvengti vykdydama perėjimo prie biokuro projektą, kurio investicijos gali viršyti 300 mln. Lt.

„Projektuojant biokurinius įrenginius atsižvelgiama į EK direktyvos taršos normas. Taigi, KTE perėjus prie biokuro, bus įvykdyti ir EK reikalavimai. Taip pat tai atpigins šilumos kainą kauniečiams mažiausiai 25 procentais. Iki praėjusių metų liepos vykdant tokio tipo projektus buvo galima pretenduoti į valstybės paramą dalyvaujant elektros kvotų aukcione ir jį laimėjus. Panaikinus šią tvarką nauja dar nesukurta, nors biokurinė kogeneracija remiama daugelyje ES šalių. Buvo planų biokuro kogeneracines elektrinėms skirti ES fondų paramą. Kol kas tokia parama skiriama tik mažų apimčių projektams, siekiantiems kelis ar keliolika milijonų litų“, – aiškino pašnekovas.

Jis pripažino, kad jei terminas nebūtų atidėtas iki 2020 m. šilumos vartotojai tikriausiai būtų pajutę kainos padidėjimą, tačiau dabar, kai galima investicijas išdėstyti ilgesniame periode, jis nebus taip jaučiamas.

Be to, A. Armalis įsitikinęs, kad KTE, degindama dujas, jau šiuo metu aplinką teršia mažiau nei naujos šiuo metu Kaune pradėjusios veikti mažosios biokuro katilinės. „Naujiems biokuriniams įrenginiams, kurių gali iki 50 megavatų (MW) leidžiama taršos riba yra 2000 sieros dioksido (SO2, mg/Nm3). O tokiems gamintojams, kaip KTE (galia virš 500 MW) leidžiama taršos riba – tik 35 sieros dioksido (SO2, mg/Nm3). Taigi, matyti, jog KTE leidžiama ribinė tarša sieros dioksidu yra keliasdešimt kartų griežtesnė negu leidžiama naujoms biokuro katilinėms. Beje, pagal mūsų pateiktą lentelę matyti, kad šiuo metu KTE leidžiamas azoto oksidų kiekis yra 200 mg/Nm³, o mažosioms biokurinėms katilinėms – net 750 mg/Nm³“, – sakė pašnekovas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close