captcha

Jūsų klausimas priimtas

Uždavinys – pragyventi iš daržo

Vilnietis Mantas Baršys, buvęs įmonės „Penki kontinentai“ bankinių technologijų rinkodaros vadovas, vieną dieną susidėjo daiktus ir movė į kaimą. Dabar jis su drauge dirba po 4 valandas per dieną ir per metus planuoja gauti po 30 tūkst. litų pajamų, rašo šeštadienio „Lietuvos rytas“.  
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Vilnietis Mantas Baršys, buvęs įmonės „Penki kontinentai“ bankinių technologijų rinkodaros vadovas, vieną dieną susidėjo daiktus ir movė į kaimą. Dabar jis su drauge dirba po 4 valandas per dieną ir per metus planuoja gauti po 30 tūkst. litų pajamų, rašo šeštadienio „Lietuvos rytas“.

Keturi hektarai žemės, dešimt avių, trys paršeliai, būrys vištų, kalakutų.

Tiek buvusiems vilniečiams 28 metų M. Baršiui ir dvidešimtmetei Linai Bėrontaitei pakanka, kad prasimaitintų patys, liktų pinigų renginiams sostinėje ir net kelionėms.

Praėjusių metų kovą persikraustę į nuošalų kaimą, jie nepanašūs į suvargusius kaimiečius. Jiems nereikia nei Europos Sąjungos paramos, nei galingos žemės ūkio technikos.

Manto įsitikinimu, kad gerai gyventum kaime, tereikia turėti galvą ant pečių ir išmokti protingai ūkininkauti.

Metė vadybininko darbą

Vidurdienis. Mantas taiso aptvarą, aplink kriuksėdami laigo iki ausų purvini paršeliai.

Jie įsigudrino pasprukti, vieno teko ilgokai ieškoti.

Dar neseniai M. Baršys buvo įmonės „Penki kontinentai” bankinių technologijų rinkodaros vadovas. Dabar jis – vienas gamtinės žemdirbystės pradininkų.

Jis tvirtai tiki, kad kaime yra daugiau galimybių negu mieste. Na, gal išskyrus Vilnių arba Kauną.

Atrodytų, iš Vilniaus į kaimą atkeliavusi pora nesugalvojo nieko nauja – parduoda tai, ką užaugino. Bet jiems svarbu nevarginti savęs ir žemės. Pasirodo, kad užaugintum derlių, jos nereikia nei arti, nei kasti. Nereikia ir ravėti.

Skaičiuoja būsimą pelną

Į kaimą persikėlęs vilnietis M. Baršys nepamiršo vadybininko darbo. Jis ima skaičiuoti. Viena avis per mėnesį duos 800 litų pelno. Tai – sūriai, vilna, prieauglis. Tiesa, sūrių kol kas nėra, nes naujakuriai dar neįsirengė rūsio. Jame sūriai bus nokinami septynis mėnesius.

Prie trobos auga sodas. Iš jo kas mėnesį po trejų ar ketverių metų bus po 3 tūkst. litų pelno.

O iš vištų kiaušinių jau dabar per mėnesį gauna po 300–400 litų, iš daržovių – 1–1,5 tūkst. litų pelno. Pinigų užsidirba ir iš Vilniuje parduodamų vaistažolių, įvairių žolių.

Vis dėlto M. Baršys savo veiklą vadina tik ūkio užuomazga. Jis dar nėra toks efektyvus, koks turėtų būti.

Galima per metus uždirbti ir daugiau nei 30 tūkst. litų. Bet Mantui ir Linai svarbu nepersidirbti, todėl plėstis iki beprotybės jie nežada.

Svarbu ne tik pelnas, bet ir išlaidos. Pora prisipažįsta, kad per mėnesį jiems pakanka 500 litų. Juk išlaidos šildymui – dviem trečdaliais mažesnės nei Vilniuje. 70–80 procentų pigesnis maistas, nes dauguma produktų užauginta čia pat, ūkyje.

Daržovės auga šiauduose

Kaimo gyventojams naujakuriai – keistuoliai. Aptvėrę apie 12 arų daržui, jie į žemę nepylė salietros ir apskritai jos nekasė.

Bulvės, lapiniai kopūstai, šparaginės pupelės, pastarnokai, cukinijos, pupos, žirniai, griežčiai, salotos, česnakai ir kitos daržovės auga šiauduose, pernykštėje ir šiųmetėje žolėje.

Pasikapstęs joje M.Baršys ištraukia rieškučias bulvių. Nedidelės jos, bet užaugintos nenaudojant jokių trąšų.

Tokios pirkėjams Vilniuje labiausiai patinka. Didelės bulvės vertinamos mažiau.

Šito daržo užtenka dešimčiai valgytojų išmaitinti. Daržovių visiems metams lieka ir ant naujakurių stalo. O vištas kaimiečius stebinantys ūkininkai leidžia į paršelių aptvarą.

Čia jos sulesa tai, kas lieka nuo paršelių.

Kitokio lesalo vištos negauna, nebent palesa žolės.

Vištas įleidus į paršelių aptvarą, jų nebepuola lapės. Paršeliai apgina kuoduotąsias. O vanagai virš sodybos nebesuka ratų, kai joje apsigyveno gandrų pora. Viskas gamtoje susiję.

Persikraustę į Šikšnius naujakuriai apvažiavo kaimynų sodybas ir paprašė padovanoti nebereikalingą šieną ir šiaudus, kuriuos ūkininkai paprastai sudegina arba išveža į pamiškes. Prisitempę į daržą, į šiaudus ir susodino pirmąsias daržoves.

„Išvalėme kaimiečių tvartus“, – juokiasi L. Bėrontaitė.

Atradimas – gauromečiai

Klėtyje skleisdamos svaiginantį kvapą džiūsta vaistažolės. Matyti, kad čia sodybos šeimininkas užsibūna – ant stalo guli Vydūno raštų tomas.

Keista, bet labiausiai vilniečiai perka dilgėles, nors patys jų galėtų nesunkiai prisirauti. Patinka jiems ir jonažolės.

M. Baršys siūlo sostinės gyventojams ir gauromečių. Tai jiems yra tikras atradimas, nors dar carinėje Rusijoje per dieną buvo išgeriama litrai gauromečių arbatos.

Šiose vaistažolėse yra daug biologiškai aktyvių medžiagų, jos slopina uždegimą, gydo įvairias ligas.

Gauromečius galima fermentuoti kaip juodąją arbatą. M.Baršys tai ir daro, laikydamas surinktas žoles stiklainiuose saulės atokaitoje.

Valgytojai peikia turgų

Visus dešimt nuolatinių klientų Mantas ir Lina vadina valgytojais. Vienas jų – turtingas vilnietis. Anksčiau jis apsipirkti keliaudavo į Vokietijos biodinaminius ūkius.

Kaina ir pinigai jam neįdomu, pats auginti nenori. Svarbu tik viena – žinoti, ką valgo.

Mėgsta į Manto ir Linos ūkį užsukti ir kiti valgytojai. Visi jie yra laukiami, visiems ūkininkai parodo, kaip auga daržovės, ką lesa vištos.

Visi Manto ir Linos valgytojai – nusivylusieji turgumi. Tai žmonės, supratę, kad ekologiniuose turgeliuose ne viskas taip švaru ir sveika, kaip skelbiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...