captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Lucasas: kaip Rusija laimi mūšius, bet ne karą

Geopolitinėse varžybose privertusi Ukrainą nepasirašyti Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga, Rusija laimėjo mūšį, bet karą ji pralaimi. Tokios nuomonės laikosi britų savaitraščio „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas. Jo teigimu, Rusijos laimėjimai stokoja tikrosios vertės, nes nėra tokie tvarūs, kaip, pavyzdžiui, kinų.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Geopolitinėse varžybose privertusi Ukrainą nepasirašyti Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga, Rusija laimėjo mūšį, bet karą ji pralaimi. Tokios nuomonės laikosi britų savaitraščio „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas. Jo teigimu, Rusijos laimėjimai stokoja tikrosios vertės, nes nėra tokie tvarūs, kaip, pavyzdžiui, kinų.

Interviu DELFI E. Lucasas pabrėžė, kad Ukrainos pavyzdys bus gera pamoka Europos Sąjungai, kurios pareigūnai apie Rytų partnerystę kartais kalbėdavo bendradarbiavimo su Rusija kontekste.

„Gera žinia Baltijos šalims ta, kad Ukrainos atvejis buvo skaudi pamoka Europos Sąjungai, kuri apie Rytų partnerystę mąstė bendradarbiavimo su Rusija dvasioje, kol galiausiai suprato, kad Rusija nenori matyti abipusio laimėjimo situacijos“, – sakė E. Lucasas.

– Ukrainos apsisprendimas nepasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo su Europos Sąjunga yra laikomas trečia svarbia Rusijos pergale tarptautiniuose santykiuose: pirma – prieglobsčio suteikimas Edwardui Snowdenui, antroji – Sirijos atvejis. Jūs sutinkate su tokiu vertinimu?

– Taip, pavadinčiau smulkia pergale, bet aš manau visi šie Rusijos pasiekimai stokoja tikrosios vertės, jie turi tik simbolinę reikšmę ir tai šiek tiek iškreipia realybę. Pavyzdžiui, Eurazijos muitų sąjunga iš tikrųjų net neveikia kaip muitų sąjunga. Rusija nemodernėja, Ukraina taip pat sustojo moderinizacijos kelyje dėl Rusijos įtakos.

Tai didelis skirtumas nuo Kinijos, kuri daro įtaką Afrikoje ar Lotynų Amerikoje. Ten aš matau politikus, kurie tikrai yra modernūs. Todėl kai kalbame apie Kinijos pasiekimus, tai tikri pasiekimai, o Rusijos pasiekimai daugiausia simboliniai. Manau, kad tai blogai, tai neramina, bet, man atrodo, kad tai privalo būti įvertinta.

– Kaip manote, ar Europos Sąjunga dar turi kokių galimybių pakeisti Ukrainos apsisprendimą iki Viršūnių susitikimo Vilniuje?

– Žinoma, galime pabandyti, bet mes negalime įsitraukti į aukcioną, kurį surengė rusai. Mes neturime europietiškų dujų, neturime europietiško VTB (rusiškas bankas – DELFI), juodosios kasos, iš kurios galėtume pasiūlyti Ukrainai pinigų išspręsti jos problemoms.

Manau, kad fundamentalioji Rytų partnerystės problema yra ta, kad kaip konceptas ji negali tinkamai veikti tokiomis šalimis kaip Ukraina, kurios iš tiesų nenori gilios integracijos ir kurios mėgsta derėtis dėl geriausio pasiūlymo.

Tai ne tas pats kaip turėti reikalą su tokiomis šalimis kaip Lietuva, kuri labai labai labai norėjo prisijungti prie Europos Sąjungos ir buvo pasirengusi paaukoti gana daug. Rytų partnerystė taip neveikia, todėl šiuo metu nelabai yra ką ir bedaryti.

– Tačiau dar prieš kokį mėnesį viskas atrodė beveik tobula, atrodė, kad Viktoras Janukovyčius tikrai nori pasirašyti susitarimą su Europos Sąjunga...

– Manau, kad tai buvo tik iliuzija. Mano nuomone, kad viskas pradėjo keistis vasarą. Aš kalbėjau su aukštais Europos pareigūnais, kurie jau buvo pradėję nerimauti. Mano akimis, buvo dvi esminės problemos. Pirma, buvo pernelyg pabrėžiamas Julijos Tymošenko atvejis. Antra problema labiau strateginė: Rusija buvo pasiruošusi pateikti daugiau meduolių ukrainiečiams negu mes.

– Yra manančių, kad V. Janukovyčius kaip tik dėl šios priežasties net ir neketino pasirašyti Asociacijos susitarimo, o tik siekė pakelti savo kainą, gauti daugiau naudos. Jūs kalbate lyg ir panašiai?

– Ne visai. Manau, kad V. Janukovyčius suvokia, kad rusai Ukrainai yra pridarę pakankamai bjaurių dalykų, ir žino, kad jeigu deriesi su Kremliumi, galiausiai gali gauti ne naudos, o skausmo. Tačiau, manau, kad jo nuomonę galiausiai pakeitė paskutiniu metu vykęs rusų spaudimas, kuris buvo skaudus.

– Lietuvius šiek tiek neramina faktas, kad Rusija geopolitinėse varžybose geba sėkmingai kovoti dėl Ukrainos. Jūsų nuomone, ar tai reiškia, kad Baltijos šalys turi susirūpinti savo ateitimi?

– Na, Baltijos šalys turėjo susirūpinti savo ateitimi nuo maždaug 1996 metų. Manau, kad turėjote reikalų su Rusija ilgą laiką, todėl tai nėra nauja problema.

Bet gera žinia Baltijos šalims ta, kad Ukrainos atvejis buvo skaudi pamoka Europos Sąjungai, kuri apie Rytų partnerystę mąstė bendradarbiavimo su Rusija dvasioje, kol galiausiai suprato, kad Rusija nenori matyti abipusio laimėjimo situacijos.

Manau, kad kai kurie Europos pareigūnai turėjo gauti šoką, kai suprato, kad rusai yra pajėgūs žaisti. Taigi tai gali būti teigiama reikalo pusė.

– Amerikiečių politologas Zbigniewas Brzezinskis kažkada yra sakęs, kad be Ukrainos Rusija negali būti imperija, todėl Ukrainos integracija į Vakarus iš esmės turėtų reikšti apmaldytas Rusijos ambicijas. Kaip manote, galbūt Europos Sąjunga net negalėjo laimėti šio žaidimo dėl Ukrainos, nes ji nėra tiek suinteresuota, kiek Rusija?

– Tai tiesa, bet iki tam tikro lygmens, nes kuo didesnį interesą mes turėsime Ukrainoje, tuo labiau būsime patrauklūs Ukrainai.

Bet reikia suvokti, kad Ukrainos žmonėms tai galėjo brangiai atseiti, o tokie asmenys kaip V. Janukovyčius, J. Tymošenko ar Viktoras Juščenko kada nors nueis nuo arenos ir gal mes ateityje turėsime geresnį šansą.

Taip, Rusija laimėjo mūšį, tačiau ji pralaimi karą, nes dabar akivaizdu, kokį nemalonų režimą mes turime Rusijoje.


 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close