captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Smetonos ministro proanūkis: Lietuva galėtų būti patraukli, jei ne sovietmečio palikimas Darbo kodekse

Lietuvoje besilankantis tarpukariu ne kartą teisingumo ministru buvusio valstybės veikėjo Stasio Šilingo proanūkis Gajus Worthingtonas sako, jog pasiekti dabartinių rezultatų jam padėjo savo šeimos istorijos žinojimas. Dabar G. Worthingtonas yra žinomos tarptautinės biotechnologijų bendrovės „Fluidigm Corporation“ įkūrėjas ir vadovas.
T. Vinickio (DELFI.lt) nuotr.
T. Vinickio (DELFI.lt) nuotr.

Lietuvoje besilankantis tarpukariu ne kartą teisingumo ministru buvusio valstybės veikėjo Stasio Šilingo proanūkis Gajus Worthingtonas sako, jog pasiekti dabartinių rezultatų jam padėjo savo šeimos istorijos žinojimas. Dabar G. Worthingtonas yra žinomos tarptautinės biotechnologijų bendrovės „Fluidigm Corporation“ įkūrėjas ir vadovas.

Ši įmonė turi daugiau nei 300 darbuotojų įvairiuose pasaulio regionuose, jos akcijomis prekiaujama biržoje. Lietuvoje G. Worthingtonas viešėjo jau trečią kartą.

– Kada pirmą kartą atvykote į Lietuvą?

– Pirmą kartą lankiausi Lietuvoje per savo senelio laidotuves, 2005 m. Mano senelis ir močiutė su visa šeima iš Lietuvos pasitraukė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, galiausiai jie įsikūrė Čikagoje, kur užaugo mano mama.

– Ar galite papasakoti daugiau apie savo šeimos istoriją?

– Mūsų šeimos istorija – tragiška. Mano proseneliu buvo Statys Šliningas, Lietuvos Vyriausybės narys ir teisingumo ministras, vienas iš Lietuvos nepriklausomybės architektų ir kūrėjų tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo. Tačiau jis su žmona ir viena iš dukterų buvo ištremti į GULAG'ą, kur jos abi mirė. Laimei, kol prosenelis buvo suimtas, mano senelis sugebėjo likusią šeimos dalį išvežti į Berlyną. Kai prosenelis pateko į Sibirą, jis manė, kad šeima žuvo.

Galiausiai mano močiutei pavyko prosenelį surasti per žmogaus teisių gynimo nevyriausybinę organizaciją „Amnesty international“ ir išsiųsti kelis laiškus, kuriuos jis gavo prieš pat mirtį. Iš laiškų prosenelis sužinojo, kad dalis šeimos išgyveno, o mano močiutė iš jo sulaukė kelių labai gražių atsakymų, kuriuose jis išliejo savo širdį.

– Jūsų senelis galiausiai grįžo į Lietuvą?

– Mano seneliai visada ilgėjosi Lietuvos, tačiau bijojo grįžti į Sovietų Sąjungą, nes nežinojo, kas būtų nutikę – juk jie buvo pabėgėliai. Po 1989-ųjų jie jau galėjo aplankyti Lietuvą ir tuo labai džiaugėsi. Kai mano močiutė mirė, senelis grįžo atgal į Lietuvą – tada jam buvo 94-eri. Vilniuje jis gyveno dar dvejus metus, iki mirties. Dabar mano močiutė ir kiti šeimos nariai yra palaidoti nedideliame bažnytkaimyje ant Nemuno kranto prie Ilguvos.

– Kada sužinojote apie savo lietuviškas šaknis?

– Mano mama visuomet pasakojo apie lietuvišką tapatybę, mes švęsdavome Kūčias, o močiutė mums siųsdavo namie gaminto lietuviško maisto, kuris galėjo keliauti iš Čikagos į Aliaską. Tai buvo duona, sausainiai, vaisinis Velykų pyragas, kurį vadinome čigonu, sūriai ir įvairūs mėsos gaminiai.

Mano seneliai niekada nebuvo pagiežingi ar pikti, nors Čikagoje gyveno kur kas skurdžiau nei Lietuvoje, kur turėjo ūkį ir namą Kaune. Pamenu juos visada gerai nusiteikusius, malonaus būdo. Mano senelio frazė, kad gyvenu aukso amžiuje, nes nereikia eiti kariauti, mane iš esmės paveikė. Supratau, jog už tai esu skolingas savo protėviams. Tad aš stengiausi prisidėti savo indėliu bei nenuvertinti to, kas buvo dėl manęs padaryta. Ėmiausi ir rimtai mokytis, ir rimtai dirbti.

– Kaip nusprendėte sukurti savo įmonę?

– Užaugau nedideliame Aliaskos kaimelyje, nes ten iš Čikagos buvo persikraustę mano tėvai. Po mokslų Kalifornijoje ketinau grįžti namo ir būti žveju, kuo ir buvau augdamas. Bet būdamas 19-os pasiryžau įkurti bendrovę ir ši idėja niekaip manęs neapleido, tiesiog mane užvaldė. Ėmiau dirbti, kad išsiaiškinčiau, kaip kuriamos bendrovės, kodėl jos gali žlugti, kaip jas galima pataisyti ir auginti. Dirbau įvairius darbus puslaidininkių bendrovėje prieš imdamasis kurti „Fluidigm“. Net nemaniau, kad imsiu dirbti biotechnologijų srityje, kol vienas mano geriausių draugų iš koledžo – kuris greičiausiai yra protingiausias žmogus, kurį man teko sutikti Stanfordo universitete – puslaidininkių technologiją pritaikė biologijai. Ši idėja lėmė mano apsisprendimą, kokio verslo imtis. Dabar savo įmonėje jau dirbu 14 metų.

– Ar Lietuva yra žinoma jūsų verslo aplinkoje?

– Iš tiesų, Baltijos šalys yra šiek tiek painiojamos, ne visuomet yra suvokiamas kiekvienos šių šalių identitetas.

Manau, kad tai yra ir iššūkis, ir galimybė, nes Lietuva konkuruoja su kur kas didesnėmis šalimis dėl investicijų. Žinoma, vienas didžiausių iššūkių yra sukurti savo prekės ženklą, identitetą, kurį žmonės atpažintų.

– Ar Lietuva jums kaip investuotojui atrodo patraukli šalis?

– Ji tikrai galėtų atrodyti patraukli, tačiau kai kurios Darbo kodekso nuostatos, manau, yra sovietmečio palikimas, kai kalbame, pavyzdžiui, apie viršvalandžių reglamentavimą, įdarbinimo ir atleidimo praktikas. Aš vadovauju labai sparčiai augančiai bendrovei, dirbančiai su technologijomis, DNR analize ir darbuotojai nuolat dirba viršvalandžius – nepavyksta greitai samdyti naujų žmonių. Be to, mes turime turėti galimybę lanksčiai samdyti žmones, nes toks darbas – ne kiekvienam.

Aš visą laiką žavėjausi lietuvių darbštumu ir išsilavinimu, jūs taip pat turite unikalių „Fluidigm“ įdomių kompetencijų. Pavyzdžiui, jūs turite chemijos specialistų, kurie dirba enzimologijos srityje, tai yra plėtodami fermentus. Mes gaminame sistemas ir prietaisus, naudojančius cheminius junginius, tad „Fermento“ gaminama produkcija papildytų mūsų veiklą.

– Ar jūs svarstėte galimybę investuoti Lietuvoje?

– Taip, mes svarstome tokią galimybę, ieškome specialistų, kurie gali dirbti su fermentų rinka, o Rytų Europa – besivystantis regionas.

– Lietuvoje lankotės nebe pirmą kartą, kokias permainas čia matote?

– Kai pirmą kartą viešėjau Vilniuje, supratau, jog tai, ko mano prosenelis norėjo Lietuvai, galiausiai išsipildė: šalis yra nepriklausoma, atkurianti savo identitetą. Žinoma, aš suvokiau, kiek daug laiko ir žmonių pastangų prireikė tikslui pasiekti, bet galiausiai kovą laimėjo geroji pusė.

Jau per pirmą vizitą pamačiau, kiek daug statybų tuo metu vyko: ir ne tik naujų, buvo atnaujinamos bažnyčios, istorinio paveldo statiniai. Žmonės čia stengiasi sustiprinti savo identitetą. Kaip daug keliaujantis žmogus galiu pasakyti, kad Vilnius yra vienas gražiausių mano matytų miestų.

Žinoma, kai pasižiūri į statistinius duomenis, jie yra sudėtingi, pavyzdžiui, daugelyje sričių egzistuoja dideli mokesčiai, tačiau vienintelis būdas spręsti esamas problemas yra pripažinti tikrovę ir imti su ja konstruktyviai dirbti. Mano mama visuomet sakė, kad lietuvių asmenybės bruožas yra atkaklumas ir ištvermė, kurią kai kurie pavadintų užsispyrimu, o tai reiškia, jog kai imamasi spręsti problemas, tai daroma iš esmės.

– Jūsų sūnų vardai yra Mykolas ir Lukas, kodėl?

– Aš visada didžiavausi savo lietuviškuoju paveldu ir lietuvišku vardu, manęs netrikdė tai, kad žmonės JAV neteisingai jį ištaria arba svarsto, ką jis reiškia. Mano žmona pasiūlė, kad mūsų sūnūs turėtų lietuviškus vardus, nors ji pati nėra lietuvė. Tad Lukas ir Mykolas gavo mano senelio vardus.

– Ačiū jums už pokalbį.


 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...