captcha

Jūsų klausimas priimtas

Profesorius J. V. Vaitkus: be atominės neišsiversime

Lietuva, trypčiodama vietoje dėl naujos atominės elektrinės (AE) statybų, pati paskatino Rusiją ir Baltarusiją statyti jėgaines mūsų panosėje, tvirtina Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto ir Taikomųjų mokslų instituto profesorius bei VU komandos Europos branduolinių tyrimų organizacijoje (CERN) vadovas, profesorius Juozas Vidmantis Vaitkus.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Lietuva, trypčiodama vietoje dėl naujos atominės elektrinės (AE) statybų, pati paskatino Rusiją ir Baltarusiją statyti jėgaines mūsų panosėje, tvirtina Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto ir Taikomųjų mokslų instituto profesorius bei VU komandos Europos branduolinių tyrimų organizacijoje (CERN) vadovas, profesorius Juozas Vidmantis Vaitkus.

Interviu DELFI jis sakė, kad branduolinė energetika šiuo metu yra geriausia alternatyva pasauliui tiek dėl ekologijos, tiek dėl kainos.

Kokia Jūsų nuomonė, ar Lietuvai apskritai reikėtų būti atominės energetikos šalimi?

Kadangi jau yra susiklosčiusios pakankamai ilgos branduolinės energetikos tradicijos, tokiu atveju būtų tikslinga ja išlikti. Juo labiau reikėtų turėti omenyje, kad branduolinė energetika yra labai reikšminga žmonijos ateičiai.

Kodėl sakote, kad ji yra labai reikšminga žmonijos ateičiai?

Jeigu naudosime tik tą energiją, kuri gaunama deginant iškastinį kurą, energijos problemos išnyktų arba būtų ypatingai didelės: sudeginus visą kurą, beveik nebeliktų atmosferoje laisvo deguonies. Na, o jeigu nebeliks deguonies, reikės ieškoti būdų, kaip jo prisigaminti ir toliau kvėpuoti arba išmirti. Taigi branduolinė energetika – vienas iš pačių realiausių būdų, kaip galima būtų aprūpinti žmoniją energija nenaudojant arba labai mažai naudojant deguonies.

Po kiek metų mes galėtume susidurti su deguonies trūkumu?

Jau dabar mokslinės laboratorijos registruoja laisvo deguonies mažėjimą atmosferoje. Žuvys tai jau yra pajutusios. Mokslinės laboratorijos teigia, kad jau Ramiajame vandenyne atsiranda mirusios zonos – net ir nedaug pakilus temperatūrai, sumažėja deguonies tirpumas vandenyje, todėl mes savo veikla kenkiame žuvims ir visiems kvėpuojantiems žiaunomis.

Jau skelbiama, kad šiame vandenyje yra mirties teritorijos, kuriose nebėra žiaunomis kvėpuojančios gyvybės. Lygiai taip keičiasi žvejybos zonos, nes žuvys ieško vietų, kur daugiau deguonies. Žvelgiant per šią prizmę, labai svarbu kreipti dėmesį į tas energijos rūšis, kurios savo gamyboje nenaudoja deginamo kuro.

Tuomet galbūt galima būtų kalbėti apie atsinaujinančios energijos išteklius, pavyzdžiui, vėjo, saulės elektrines, juk naudojant jas neišsiskiria CO2?

Saulės energetika yra labai perspektyvi ir ja galima būtų pagrįsti žmonijos apsirūpinimą elektros energija. Tačiau kad pajaustume tos energetikos reikšmę, jos apimtis reikia didinti šimtus kartų. Tada mes apskritai pajaustume, kad ji egzistuoja, nes šiuo metu, pavyzdžiui, JAV ji sudaro apie 0,1 proc. visos energijos gamybos. Taip pat yra dar du „bet“ – šios energijos modulių gamyba yra imli energijai. Jeigu palygintume, kiek anglies dvideginio generuojama pagaminant saulės elementus vienai kilovatvalandei, tai jokiu būdu tai nėra mažas skaičius.

Antras dalykas – šių modulių gamyba iki šiol yra labai tarši technologija ir turi būti skiriamas labai didelis dėmesys aplinkosaugai, nes visos po gamybos likusios atliekos turi būti surūšiuotos ir neutralizuotos, o tai labai pakelia kainą. Dabar skelbiama, kad Kinija aprūpina visą pasaulį savo moduliais ir labai numušė kainas, tačiau jau dabar Kinijoje susirūpinta, kiek dėl industrijos bumo užteršta pačios Kinijos teritorijos. Šios technologijos gerai įsisavintos Vokietijoje, bet ten kaina yra pakankamai didelė vien dėl to, kad šioje šalyje užtikrinama gamtos apsauga. Matyt, Kinija į tai nekreipia dėmesio, todėl jos produktai ir yra kur kas pigesni.

O kokia tuomet Jūsų nuomonė apie vėjo energetiką?

Su vėjo energetika yra panaši situacija. JAV ji sudaro maždaug 0,1 proc. visos energetikos. Kita vertus, ji gali būti taikoma ne bet kur, nes tai yra energijos rūšis, kuri reikalauja tam tikrų meteorologinių sąlygų. Taip pat čia yra tam tikras „bet“, kuris susietas su saulės ir vėjo energetika. Jeigu ji padidės šimtus kartų, tada taps reikšminga, bet tuomet atsiras būtinybė sukurti papildomas energijos valdymo sistemas, nes visą energiją reikia kažkur surinkti, kur tą pulsuojančią, nuo saulės šviesos ir vėjo stiprumo priklausančią energiją paversti pastovia energija su vartotojams reikalingais parametrais.

O tai labai smarkiai kelia jos kainą. Jūs, matyt, norite, kad televizorius veiktų esant 220 voltų, dar 110 voltų jis gali sugebėti atlaikyti, bet jeigu bus 380 voltų, tai jis išeis iš rikiuotės. Taigi įtampa turi būti pastovi, todėl tam reikalingos tokios elektrinės kaip Kaišiadorių hidroakumuliacinė. Žinoma, yra ir kiti sprendimai, bet visi jie yra pakankamai brangūs.

Kai kalbama apie tai, kokia bus saulės ar vėjo energijos kaina, tikrai nereiškia, kad ji bus maža.

Klausantis Jūsų susidaro įspūdis, kad kitos realios alternatyvos nei branduolinė energetika pasaulyje nėra?

Yra įvairios perspektyvos. Pavyzdžiui, dabar siekiama padaryti valdomą fotosintezę, kad iš jos būtų galima gauti elektros energiją. Manoma, kad ateityje tai gali būti reikšmingas energijos šaltinis ir ta kryptimi darbai juda, tačiau numatoma, kad visi šie energijos šaltiniai gali tapti reikšmingais tik praėjus ne vienai dešimčiai metų.

Kita perspektyva yra siejama taip pat su branduoline energetika, tik joje bus panaudojama atomų branduolių jungimasis, o ne branduolių skaldymas. Dabar statomas eksperimentinis termobranduolinis reaktorius ITER, kurų tobulinant manoma pavyks spręsti Žemės energetikos problemą, tačiau tik po kelių dešimčių metų.

Dabar esame kryžkelėje, kur reikia priimti sprendimus ir jau pasaulis modeliuoja, kas vyks visame Žemės rutulyje priklausomai nuo to, kokius sprendimus priimsime.

Apie kokius modelius kalbama?

Pavyzdžiui, jeigu dabar visos valstybės susitaria nebedidinti anglies dvideginio išmetimo, tai netgi priėmus tokius sprendimus, anglies dvideginio išmetimas dar didės maždaug 100 metų, o temperatūra Žemės rutulyje nusistovės po maždaug 300 metų.

Tačiau šiandien šių sprendimų priimti neįmanoma, nes yra daugybė šalių, kurios nesutinka.

Kažkada vis tiek susitars, tačiau tai reiškia, kad Žemė į naują daugmaž stabilų režimą pereis po kelių šimtų metų. Jeigu į skaičiavimus dar įtrauktume ir ledų tirpimą, tuomet procesai žemėje galėtų stabilizuotis tik po tūkstančio metų. Taigi žmonijos veikla yra tikrai agresyvi Žemės rutulio atžvilgiu. Dabar pasaulis gyvena tuo principu, kad „po mūsų nors ir tvanas“.

Grįžtant prie branduolinės energetikos – yra ekonomistų, kurie nepalaiko atominės elektrinės idėjos Lietuvoje. Pavyzdžiui, ekonomistas Raimondas Kuodis sako, kad ekonomiškai ši technologija yra mirusi ir gyvuoja tik dėl valstybės subsidijų. Jūsų nuomone, ar ši technologija yra ekonomiškai naudinga?

Man sykį teko klausyti pono Kuodžio. Jis tikrai moka gražiai emocingai kalbėti, bet jis nepateikia jokių realių argumentų, nes kai pradedama samprotauti apie tai, kas bus jeigu bus, galima pasakyti, kad tai nėra argumentai. Kita vertus, daug kas kalba apie galimas avarijas. Vietoje to, kad būtų galvojama apie investicijas, kurias reikia padaryti, kad avarijų nebūtų, mes iš karto save gąsdiname, kad įvyks avarija ir mes turėsime likviduoti jos pasekmes. Švelniai tariant, tai yra demagoginiai žingsniai.

Kita vertus, jeigu dabar sakoma, kad mes galime nusipirkti tiek elektros energijos, kiek mums reikia, tuomet kelkime klausimą, už ką ją pirksime? Juk reikia turėti pinigų. Jeigu neigi vieną energijos rūšį, tuomet pasiūlyk kitą veiklos rūšį, kuri kompensuos energijos šaltinio praradimus.

Žinoma, kad Vokietija dabar yra apsisprendusi atsisakyti branduolinės energetikos bei siekia padidinti vėjo energetikos dalį.

Tačiau kartu pažymimas vienas momentas – vėjo energetikos didinimas turi didelę reikšmę bedarbių armijos mažinimui Vokietijoje. Taigi valstybė vėjo energetiką subsidijuoja, nes dėl to socialinėse programose sutaupo kur kas daugiau pinigų nei išleidžia šios energetikos plėtrai. Nemaža bedarbių armija dirba gaminant generatorius, nes jie diegia tik Vokietijos gamybos generatorius, o ne tuos, kurie yra patys efektyviausi. Tai yra labai argumentuotas modelis, kuris numato, kad pasiekus 20 proc. energijos dalį iš vėjo, jie kreipsis į Europos Sąjungą, kad ši padėtų išspręsti energijos išlyginimo problemas.

Kaip manote, kas laukia Lietuvos, jeigu mes liekame dabartinėje situacijoje?

Gal Jūsų minėtas viešas žmogus, matyt, turi kažkokius slaptus planus, kaip visa tai galima būtų išspręsti, tik apie juos dar nešneka, nes Lietuvoje įprasta viską kritikuoti, o ne ieškoti racionalaus sprendimo.

Lietuvos visuomenė taip pat pasisakė neigiamai dėl AE statybų Lietuvoje. Vienas iš pagrindinių argumentų prieš šią energetikos rūšį yra avarijos, nes daug kas prisimena avariją Černobilyje ir visai neseną nelaimę Fukušimoje. Ar įmanoma sukurti reaktorių, kuris negrasintų avarijomis?

Jau yra pripažinta, kad tiek viena, tiek kita avarija yra sąlygotos žmogiškojo faktoriaus. Tokiu atveju kyla tik vienas klausimas, kiek tie, kurie stato elektrines, gali sugebėti valdyti žmogaus sprendimus?

Kartais vairuotojus baudžia už tai, kad jie automobilį naudoja kaip medžioklės įrankį, nes jeigu kelyje jis nutrenkė šerną arba stirną, vairuotojas baudžiamas už automobilio naudojimą kaip medžioklės įrankį.

Čia irgi yra tas pats. Jeigu yra elektrinė, ji turi funkcionuoti pagal paskirtį ir turi būti užtikrinta, kad viskas būtų daroma teisingai. Juk lėktuvas irgi yra pavojingas instrumentas, kiek jis sukelia visokių avarijų, bet jame taip pat yra triguba sistema, kuri užtikrina, kad net dviem sistemoms išėjus iš rikiuotės, jis vis tiek lieka valdomas. Taigi turi būti kuriamos geros sistemos, kad žmogiškasis faktorius vaidintų kuo mažesnį vaidmenį.

Tačiau jeigu mes bijome avarijų, susijusių su sprogimais, tuomet yra ir kitas kelias – investuokime į reaktorius, kurie sprogti negali. Aš kalbu apie torio reaktorius, naudojančius torį, kuris paverčiamas kitu urano izotopu. Šis reaktorius iš principo sprogti negali, nes jo veikimas priklauso nuo to, ar inicijuojamas torio virtimas uranu. Jeigu tik stabdomas šis procesas, pats reaktorius irgi sustoja. Tokie reaktoriai jau yra komerciniai.

Dar vienas dalykas – radioaktyvios atliekos, kurios tiesiog saugojamos giliai žemėje. Nemaža dalis visuomenės dėl to baiminasi.

Pirmiausiai reikia susitarti, ką vadiname radioaktyviomis atliekomis. Egzistuoja du modeliai, į kuriuos įtraukiama branduolinė energetika. Vienas, apie kurį mes kalbame Lietuvoje, kad panaudotas kuras yra atliekos, o kiti kalba, kad panaudotas kuras yra žaliava perdirbimui ir jį perdirbant yra išskiriami izotopai, kurių dalis vėl grįžta į reaktorius, o kita dalis panaudojama kitaip. Yra dar trečia dalis, dėl kurios panaudojimo vis dar sprendžiama ir kol kas nesugalvojama, kaip ją panaudoti.

Dabar vyksta eksperimentai, kaip šiandien neturinčias panaudojimo radioaktyvias atliekas sudeginti arba, kitaip tariant, jas paversti kitais izotopais. Jau yra statomi tokie reaktoriai, pavyzdžiui, Olandijoje. Kitoje laboratorijoje D. Britanijoje sprendžiama, kaip panaudojant ypatingai didelio intensyvumo lazerio spindulius generuoti gama spindulius, kuriais būtų galima keisti nemalonius izotopus, kuriems žmogus dar nesugalvojo pritaikymo.

Kitas kelias yra, tačiau čia jau labiau kalbama apie ateitį, tai kurti tokius reaktorius, kuriuose tokių niekam nepanaudojamų antrinių žaliavų nebūtų ar būtų labai mažai, tai 4-tos kartos urano reaktoriai bei minėti torio reaktoriai.

Taip pat šilumą ir kitą radiaciją, kurią skleidžia radioaktyvūs izotopai, galima paversti elektros energija. Pavyzdžiui, tam tikrą kiekį radioaktyvių izotopų padengus termoelementais, kurių darbinis amžius yra kelios dešimtys metų. Kitaip tariant, šios atliekos tampa ilgalaikiais elektros šaltiniais, nereikalaujančiais aptarnavimo. Juos galima būtų naudoti, pavyzdžiui, televizijos ar telefono ryšio retransliavimo stotims. Šiuo metu tokie elementai tarnauja kosminiuose tyrimuose, termogeneratoriais maitinami kosminiai laivai „Voyager“ 1 ir 2, kurie po 35 metų kelionės, dabar jau pasiekę Saulės sistemos ribą. Jie taip pat naudojami kosminiame laive „New Horizons“ skriejančiame link Plutono.

Vadinasi, galima tikėtis, kad ateityje branduolinio kuro atliekų nebereikės užkasti į žemę?

Pirmiausiai būtų pats neprotingiausias sprendimas šias atliekas užkasti į žemę, galima kurti jų saugyklas, nes kol nesukaupėme pakankamo kiekio šių atliekų, ekonomiškai nenaudinga jas perdirbti. Reikia pasidaryti saugyklas, bet negalima kalbėti, kad tai yra saugyklos amžiams. Tai yra saugyklos iki to momento, kol perdirbsime šias medžiagas.

Tačiau dar vienas argumentas, kad šis perdirbimas yra ypatingai brangus ir todėl ekonomiškai neapsimokantis.

Jeigu po 30 metų saugojimo mes pradėsime perdirbti šias atliekas ir imsime gauti pelną, tai ką reiškia brangu? Tai būtų tam tikra investicija su ilgoka grąža.

Kaip vertinate būsimos AE kainą – ar tai nebūtų per didelė našta Lietuvos žmonėms?

Žinoma, šis klausimas turėtų būti skirtas ne fizikui, o ekonomistui, kuris sugeba nagrinėti ne tik tiesioginius, bet ir netiesioginius poveikius. Tačiau, pavyzdžiui, Lietuvoje yra priimtas sprendimas remti saulės energetiką ir jau dabar visiems mokesčių mokėtojams užkrauta išmokėti ne vieną milijoną litų už tai, kad kažkas pastatys kelias jokios energetinės reikšmės Lietuvai neturinčias elektrines. Dabar paskaičiuokime, kiek jiems mokama?

Taip pat mes turime energetikos milžiną Elektrėnuose, kurį taip pat reikės atnaujinti, į jį įdėti milijardus ir vėl viskas klosis ant tų pačių mokesčių mokėtojų. Kai prasideda šnekos apie tai, ar tai yra prasminga, pradėkime viską nagrinėti iš visų pusių. Jeigu AE pastatymas smarkiai paskatins verslą Lietuvoje, galima sakyti, kad tuomet atsiras daugiau mokesčių mokėtojų ir bus mažesnė našta kiekvienam. Žinoma, jeigu mes pastatysime elektrinę ir ničnieko nedarysime bei dar ribosime kitų technologijų, kurias siūlo japonai, atėjimą į Lietuvą, aišku, mes galime sau sukurti tragišką ateitį.

Bent jau kol kas Lietuva nėra pakeitusi nuomonės ir yra apsisprendusi turėti verdančio vandens branduolinį reaktorių. Kokia Jūsų nuomonė apie jį?

Šis reaktorius priskiriamas prie tų, kurie vadinami ne pačiais moderniausiais, bet atitinkančiais laiko dvasią. Negalima sakyti, kad dabar būtų galima rasti kažką gerokai geresnio. Manoma, kad kur kas geresnis yra dabar Pietų Korėjoje pradėtas statyti ketvirtosios kartos reaktorius, bet jo atveju dar sprendžiami ir visiškai technologiniai uždaviniai, todėl negalima sakyti, kad jį jau būtų galima statyti Lietuvoje. Lietuvos pasirinktas „Hitachi“ reaktorius yra trečios plius kartos.

Jūsų nuomone, kokio dydžio reaktoriaus Lietuvai reikėtų?

Pasakyčiau, kad protingas žingsnis būtų iškart statyti du reaktorius, todėl kad visada reaktoriuose, kaip ir kiekviename techniniame įrenginyje, reikia atlikti tam tikrus profilaktinius darbus. Šie darbai užima tam tikrą laiką ir įrenginys stovi, tada reikia turėti kitą šaltinį, kuris kompensuotų energijos sumažėjimą. Tam galėtų pasitarnauti antrasis reaktorius.

Tačiau tuomet AE galingumas būtų per didelis ir mums reikėtų kažkur padėti tą elektrą?

Gautume daugiau pelno ją parduodami. Gal net transliuotume energiją į Kiniją. Iš tiesų pasaulyje, nors ir priimti sprendimai taupyti energiją, jos naudojimas didėja. Pavyzdžiui, Suomija dabar stato AE ir dar planuoja statyti tris, nes mato, kad energija yra reikalinga šalies ateičiai.

Tačiau yra manančių, kad nebus, kur dėti elektrą, jei dar pasistatys Kaliningrado ir Astravo AE.

Kaip mes jau žinome, jos pradėtos statyti todėl, kad Lietuva neapsisprendė dėl savos elektrinės. Juk galima sakyti, kad tam tikru metu buvo Lietuvos valdžios sprendimas pradėti diskusiją, kad Lietuvai bus saugiau, jei ne Lietuvoje, o už jos ribų stovės elektrinės. Kaip kitaip tai vertinti? Jeigu šiame regione aišku, kad trūks energijos, mes atsisakome tai daryti, taigi reiškia, kad kiti tai darys. Niekam nebuvo abejonių, kas bent kažkiek blaiviai mąsto ir žino prognozes, kurios publikuotos ir plačiai žinomos, kad šiame regione bus branduolinė energetika.

Paprastai kalbant, užleidome kelią?

Taip, mes tiesiog juos paskatinome. Kadangi neapsisprendžiame, tokiu atveju davėme suprasti, kad jeigu rūpinatės savo ateitimi, statykitės savo elektrines.

Kaip manote, kokia būtų naujos atominės elektrinės pagamintos elektros kaina?

Šia tema galiu pasakyti tik viena – kad kai bus pastatyta nauja AE, drįsčiau prognozuoti, jog vartotojui kilovatvalandė kainuos tiek, kiek studentui keturios riekelės duonos studentiškoje kavinėje. Tegul tie, kas teigia moką prognozuoti kainas ateityje, atskleidžia duonos riekelės kainą po 20 metų. Kad ir kaip būtų, dabar branduolinė energetika yra efektyviausia skaičiuojant pagal įdėto kapitalo ir jo grąžos santykį.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...