captcha

Jūsų klausimas priimtas

Programuotojas: trūksta dirbančių ir už 10 tūkst. litų per mėnesį

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, – paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria – nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Programuotojas – tai žmogus, kuris kiaurą parą, dažniausia naktimis, sėdi prie kompiuterio, nešioja storus akinius, yra spuoguotas, visas perbalęs, storas ir gyvenime daugiau niekas be kompiuterio jam neįdomu, – paklaustas, koks yra ir turi būti programuotojas su šypsena pasakojo vyr. programuotoju užsieniečių vadovaujamoje kompanijoje dirbantis Vidmantas Kabošis ir ilgai nelaukęs priduria – nepažįstu nei vieno, atitinkančio tokius stereotipus.“

26 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V. Kabošis patikino, kad realybė yra kitokia. Programuotojų darbe svarbiausias yra smalsumas. Tad neretai programuotoju dirba jaunas, smalsumu pasižymintis, išsilavinęs, daug hobių turintis žmogus. Tiesa, mitas, kad programuotojai vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia prie kompiuterio, nėra iš piršto laužtas. Anot V. Kabošiaus, 14 valandų praleistų prie kompiuterio – visiškai normalu.

Programavimas įkandamas ne tik „tiksliukams“

„Aš pats važinėju motociklu ir, kaip mano vienas pažįstamas yra pasakęs, su motociklais važinėja tik dviejų tipų žmonės – informatikai arba verslininkai. Nes visi kiti neturi pinigų. Tame yra teisybės“, – šyptelėjo vyr. programuotojas.

Pasak jo, programuotojo darbas nėra tik tiksliųjų mokslų mėgėjams tinkamas užsiėmimas: „Tai kūrybinis procesas. Bene vienintelė išlikusi pramonės sritis, kai žmogaus rankomis padaryti dalykai gali vienu metu daryti paveikti tokiam kiekiui žmonių. Tai nėra kažkoks konvejeris, tai žmogaus kūrybinių sprendimų rinkinys, neturintis jokių geografinių ribų. Jeigu nori, tu gali spręsti kaimynystės, Afrikos vaikų, finansų rinkos problemas, dirbti bioinformatiku. Tokios plačios pasirinkimo galimybės ir konkrečių ribų nebuvimas mane ir žavi.“

Pats jis po 8–9 darbo valandų prie kompiuterio, namuose jį įsijungia retai. Laisvą nuo darbų laiką verčiau praleidžia su žmona, dukryte, augintiniais arba ant motociklo. Tačiau pripažįsta, tam, kad užimtų tokias pareigas, turėjo nueiti nelengvą kelią. Kompiuteriais V. Kabošis susidomėjo dar 14 metų, tad jau 12 metų neapleidžia šio pomėgio.

„Mano tipinė darbo diena yra tokia: ateini į darbą tada, kada atsikeli, sėdi prie kompiuterio, pavalgai, vėl atsisėdi prie kompiuterio, pasėdi ir išeini namo. Nesu tipinis programuotojas, tad ne tik dirbu su kodu, bet ir turiu atsakyti už kitų žmonių darbą: paskirstyti užduotis, išspręsti personalo klausimus. Mano tikslas yra suderinti du polius: programuotojo ir verslininko. Programuotojas viską stengiasi padaryti idealiai ir kruopščiai, užsakovas – greitai ir už atitinkamus pinigus. Siekiu, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus būtų“, – apie savo darbą pasakojo vyr. programuotojas.

Netenkama investuotojų iš užsienio

Vienos iš perspektyviausių specialybių Lietuvoje atstovas ne tik programuoja, bet ir užsiima naujų darbuotojų paieškomis. Neseniai paskelbęs konkursą į jaunojo programuotojo vietą jis sulaukė vos 3–4 rimtesnių CV. Tuo tarpu patyrusio programuotojo paieškos buvo bevaisės. Į skelbimą, siūlantį lankstų darbo grafiką, darbą su naujausia technika biure esančiame sostinėje, Vokiečių gatvėje, ir iki 10 000 litų į rankas mėnesinį atlyginimą neatsiliepė nei vienas kandidatas. „Ne įmonės renkasi patyrusius programuotojus, o jie renkasi įmones“, – apie informatikų rinkos tendencijas pasakojo V. Kabošis.

Jis pripažįsta, kad programuotojų poreikis rinkoje vis auga, tad net jeigu programuotojų Lietuvos universitetuose būtų ruošiama dvigubai daugiau, visiems jiems tikrai užtektų darbo. Nuo gausesnio informatikų skaičiaus rinkoje nenukentėtų ir jų atlyginimas, mat būtų pritraukta daugiau investuotojų iš užsienio.

„Aš asmeniškai žinau net keletą tarptautinių kompanijų, kurios neatėjo į Lietuvą tik dėl to, kad čia nesurinko komandos. Jie būtų mokėję kokius 4 kartus didesnius nei vidutinio lietuvio atlyginimus, tačiau tiesiog nerado tinkamų specialistų, nuo kurių galėtų viską pradėti. Trūksta suinteresuotų asmenų“, – pripažino V. Kabošis.

Programuotoju gali dirbti ir kultūros istorikas

Apie aukštojo mokslo svarbą informatiko darbe vyr. programuotojas kalbėjo kiek dviprasmiškai. Jo vadovaujamoje įmonėje programuotoju dirba ir fizikas, ir kultūros istorijos bakalauro absolventas. Pats jis yra baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studijų bakalauro specialybę – programavimo sistemos, tad aukštąjį mokslą vertina, bet nepervertina.

„Tik pabaigus universitetą, tau darbo niekas neduos. Net jeigu tu universitete mokysiesi tai, ką tau liepia, ir tai darysi labai sąžiningai – tik dešimtukais, darbo rinkoje pliusų tikrai negausi. Tu privalai papildomai domėtis naujausiomis programomis, rasti sau patinkančią sritį ir joje specializuotis. Jeigu neinvestuosi savo papildomo laiko, būsi ne didesnis specialistas nei tada, kai baigei 12 klasių. Teturėsi tik bendras bazines žinias. Studijos yra gerai dėl to, kad gauni ganėtinai neblogą teorinį pagrindą. Į naują darbo vietą atėjus informatikos bakalauro absolventui su juo susikalbėti yra lengviau, nes suvokimas, terminai yra vienodi. Taip pat universitetas duoda vertingą socialinį tinklą, tu pažįsti daug savo galbūt busimų kolegų, gali lengviau susirasti darbą. Kai aš mokiausi, visi kartu ketvirtame kurse buvę kolegos, maždaug 90, turėjo darbus pagal specialybę“, – apie palankias ateities perspektyvas kalbėjo V. Kabošis.

Pasigenda motyvacijos

Nors vyras pripažino, kad informatiką gali studijuoti ne kiekvienas, jo manymu, labiausiai apie darbą šioje srityje mąstantiems žmonėms trūksta ne pašaukimo, o tinkamos motyvacijos – trūksta stojančių į informatikos secialybes. Bene didžiausią klaidą būsimų programuotojų ruošime daro mokyklos, kurios nesuteikia galimybės mokytojams naudotis naujausiomis programomis.

„Informatikos programą reikia pritaikyti prie konkretaus žmogaus poreikių. Dabar mokyklose naudojami įrankiai yra labai pasenę, išleisti bene prieš 30 metų. Žmogui reikia prisitaikyti prie programos kalbos, o tai yra sudėtinga. Jau gal 20 metų egzistuoja programų kalbos, kurios yra daug natūralesnės žmogaus kalbai. Vietoj to, kad tektų skųstis: oi, aš čia nepadėjau kabliataškio ir man niekas nebeveikia, galima naudoti programas, kurios jūsų klausys. Tada žmogus netampa kompiuterinės sistemos įkaitu“, – pasakojo V. Kabošis.

Anot V. Kabošiaus, dabartiniams studentams, kurie susidomėjo informatiko specialybe, nebūtina mesti dabartines studijas, iš karto stoti į universitetą ir visą savo gyvenimą pašvęsti programavimui, nes savo žinias gilinti galima ir internetu.

„Dabar galima tiesiog pradėti skaitinėtis, žiūrėti, ar tau yra smalsu, kas ten vyksta iš tikrųjų vyksta, ar tai yra įdomu. Iki profesionalaus informatiko statuso atveda būtent smalsumas. Nereikia įsivaizduoti, kad programuotojas turi būti kažkoks matematikos ar informatikos genijus. Reikia ir paprastų darbuotojų, kurie palaipsniui įgyja patirties ir tampa savo srities specialistais“, – pasakojo V. Kabošis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...