captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kanados ekonomistas siūlo būdą, kaip iš migracijos išpešti naudos

Be apgalvotos imigracijos politikos Lietuvą po 10–20 metų ištiks demografinė katastrofa – pavirsime pensininkų šalimi. Tokią niūrią prognozę skelbiantis Kanados ekonomistas ir verslininkas Artas DeFehras siūlo remtis savo gimtinės patirtimi – tuštėjanti Kanados Manitobos provincija ėmė vilioti jai naudingus užsieniečius. Rezultatas pranoko lūkesčius – nedarbas ėmė trauktis ir net per krizę buvo gerokai mažesnis nei šalies vidurkis.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Be apgalvotos imigracijos politikos Lietuvą po 10–20 metų ištiks demografinė katastrofa – pavirsime pensininkų šalimi. Tokią niūrią prognozę skelbiantis Kanados ekonomistas ir verslininkas Artas DeFehras siūlo remtis savo gimtinės patirtimi – tuštėjanti Kanados Manitobos provincija ėmė vilioti jai naudingus užsieniečius. Rezultatas pranoko lūkesčius – nedarbas ėmė trauktis ir net per krizę buvo gerokai mažesnis nei šalies vidurkis.

Harvardo verslo mokyklą baigęs ir solidžia tarptautine patirtimi galintis pasigirti kanadietis žino, ką šneka. Jis buvo iniciatyvos, kuria amžių sandūroje siekta pritraukti imigrantų į šią provinciją, idėjinis lyderis. Daugiau nei prieš dešimtmetį A. DeFehras tapo Trišalės komisijos nariu, ilgus metus priklausė Pasaulio ekonomikos forumui, kone pusę amžiaus plėtoja baldų gamybos verslą.

„Jei jums rūpi, kad mažėja gyventojų, turite galvoti, ką daryti, – savaitraščiui „15min“ sakė A. DeFehras. – Žmonės kraustosi į miestą, todėl gyventojų skaičių gali išlaikyti nebent Vilnius. Bet jei žmonės toliau emigruos, ir Vilnius, ir Kaunas ims mažėti. Išlįs socialinės problemos – nieko naujo nevyks, universitetai mažės… Šaliai, per 20 metų praradusiai kone trečdalį žmonių, dar po 10–20 metų gresia nelaimė. Lietuva nebebus tiek įdomi, kad žmonės norėtų čia gyventi, ji taps pensininkų vieta.“

Neseniai mūsų šalyje lankęsis ekonomistas teigė jau pastebėjęs tokių požymių – jo įsteigtame Lietuvos krikščioniškajame koledže Klaipėdoje ėmė mažėti studentų.

Neprotinga likti uždariems

Pasak A. DeFehro, migracijos politika turės didžiulės reikšmės naujųjų Europos Sąjungos narių, sunkiai konkuruojančių ekonominiu ir demografiniu patrauklumu, ateičiai. Politikams sunku reguliuoti gimstamumą ir mirtingumą, o atsivėrus sienoms ir vis stiprėjant globalizacijai nebeįmanoma reguliuoti gyventojų judėjimo. Valdžia nebent gali kontroliuoti imigraciją ir stengtis, kad šalis taptų patrauklesnė piliečiams ir šiems rečiau kiltų noras išvykti.

„Lietuva praranda žmones, ypač 15–30 metų amžiaus. Žmonės keliaus tai šen, tai ten, bet neprotinga galvoti, kad jie, daugelį metų praleidę užsienyje, būtinai sugrįš“, – pažymėjo A. DeFehras.

Ką jis pasakytų lietuviams, kurie nelaukia imigrantų, baimindamiesi prarasti darbo vietas ir nenorėdami gyventi greta kitokio tikėjimo ar išvaizdos žmonių? „O ką sakytumėte lietuviams, kurie kraustėsi į Čikagą?“ – klausimu atsakė svečias.

A. DeFehras siūlė pamąstyti, kaip Lietuva, netaikydama apgalvotos imigracijos politikos, atrodys po 10, 20 ar 40 metų. Alternatyvų esą nebėra – išsivysčiusioms šalims neprotinga užsidaryti ir likti „grynoms“. Imigracijos negalima nei įjungti, nei išjungti, kada panorėjus – reikia programos šimtui metų, nes dabartiniai atvykėliai susilauks vaikų ir anūkų, kurie taip pat įsilies į visuomenę.

„Žlugus SSRS jums viskas pasikeitė taip greitai, tarytum patyrėte šoką. Norite tapti didesnės visuomenės dalimi. Kaip tai įgyvendinsite – galvodami ir planuodami ar atsitiktinai, atsiveždami laikinų darbuotojų? Ar jie būtų geriausi imigrantai? – retoriškai klausė A. DeFehras. – Išmokite kitų pamokas ir klaidas. Kuo greičiau pradėsite dirbti, tuo bus geresnis rezultatas.“

Imigrantus priėmė svetingai

Kaip vieną kūrybingos imigracijos politikos pavyzdžių A.DeFehras siūlo programą, įgyvendintą Kanados Manitobos provincijoje. 730 tūkst. gyventojų turintis jo gimtasis Vinipegas yra jos sostinė ir aštuntas pagal dydį šalies miestas. 

Kanados viduryje esančioje provincijoje pagrindinė ūkio šaka – žemdirbystė, kitos – transportas, kasyba, miškininkystė, energetika ir turizmas.

Manitoba sulaukė daug imigrantų 1870–1930 metais, mažiau – po Antrojo pasaulinio karo. Dėl šalto klimato Manitoba imigrantams nebuvo patraukli, be to, pradėjo mažėti gimstamumas, vis daugiau žmonių, ypač jauni ir išsilavinę, ėmė kraustytis į ekonomiškai labiau išsivysčiusius regionus.

Manitoba ėmė tuštėti, joje ėmė trūkti kvalifikuotos darbo jėgos. Tuomet buvo sukurta
Provincijos kandidatų programa (Provincial Nominee Program) tinkamiausiems imigrantams atsirinkti.

A. DeFehras juokėsi, jog Manitobos sostinėje Vinipege šalčiau nei Lietuvoje – tarytum Sibire. Bet 1998 metais parengta programa imigraciją į Manitobą padidino 500 proc., beveik visi liko gyventi ir sėkmingai išmoko anglų kalbą. Provincijoje įsikūrė daugybė meniškos sielos ir verslių žmonių. Šalies valdžia to net nesitikėjo – abejota, kad ši ir panašios provincijos galėtų pritraukti kvalifikuotų darbuotojų, išlaikyti juos ir nesulaukti neigiamų socialinių padarinių.

Darbo vietų nesumažėjo

Manitoba susitarė su federaline vyriausybe, kad galės pati pasirinkti, kuriuos emigrantus norėtų įsileisti. Ji sukūrė savotišką savybių ir įgūdžių vertinimo sistemą. Taškų buvo galima gauti už atitinkamą išsilavinimą, anglų ir prancūzų kalbų žinias, provincijoje jau įsikūrusius artimus giminaičius ir pan. Kriterijai padėjo atsirinkti ne tik reikalingus, bet ir integruotis gebančius darbuotojus.

Šalies lygiu taikoma programa buvo orientuota į išsilavinimą, bet daugelio atvykėlių diplomai nebuvo pripažįstami, todėl gydytojams tekdavo vairuoti taksi. O Manitoba daugiau dėmesio skyrė įgūdžiams, diplomai ir kalbos žinios nebuvo svarbiausi veiksniai.

Vertinant galimus imigrantus didžiausios reikšmės turėjo konkretus darbo pasiūlymas. Tai reiškė užtikrintą pragyvenimo šaltinį. Papildomais taškais buvo įvertinama sėkminga profesinė patirtis, darni šeima, aktyvus dalyvavimas mokyklos ar bendruomenės veikloje, ryšiai su Kanadoje jau įsikūrusiomis šeimomis, bendruomenėmis, etninėmis ir religinėmis grupėmis – tai rodė, kad žmonės lengviau integruosis.

Nuo 1985 metų imigracija į Kanadą pradėjo sparčiai augti, o į Manitobą kraustėsi ne tiek daug užsieniečių. „Tradicinių“ imigrantų provincija kasmet sulaukdavo po 3–4 tūkst., o atsirinktųjų 2010 metais buvo 12 tūkst. Įdomu, kad nedarbo lygis Manitoboje visą šį laiką buvo gerokai mažesnis nei visoje šalyje ir nekilo, nepaisant augančios imigrantų bendruomenės bei prasidėjusios krizės.

Pašnekovas pritarė, jog programa atrodo kiek diskriminacinė. Esą visur imigrantai diskriminuojami – atsižvelgiama, ar turi išsilavinimą, užtektinai pinigų, sunkvežimio vairuotojo pažymėjimą ir pan. Manitoboje vienas svarbiausių atrankos kriterijų buvo gebėjimas integruotis. Pavyzdžiui, kinams mielesni buvo didmiesčiai, kur jau gyveno didelės jų bendruomenės, o Vinipege puikiai pritapo filipiniečiai, nors tiek vieni, tiek kiti yra iš Azijos.

Vokietijos politika žlugo

Prieš pradedant įgyvendinti šią programą buvo ištirta, ar Manitobos visuomenė sutiktų priimti būrį užsieniečių. Provincija pasirodė esanti svetingiausia iš kelių tirtų – gal kad daugelis gyventojų yra imigrantai ar jų palikuonys. Buvo stengiamasi, kad atvykėliai nesugriautų nusistovėjusios gyvenimo tvarkos, – vietos žmonės galėjo juos atstumti ne dėl kitos tautybės ar rasės, bet, pavyzdžiui, dėl nusikalstamumo ar nenoro dirbti.

A.DeFehras sukritikavo Vokietijos gastarbeiterių (atvykėlių darbininkų) programą – po karo tūkstančiai žmonių atvyko atstatyti sugriautą šalį. Tikėtasi, kad po kurio laiko užsieniečiai keliaus namo, todėl niekas nesirūpino juos integruoti. Dauguma išties grįžo, bet turkai, gimtinėje turėję mažiau galimybių, nusprendė likti. Daugelis jų iki šiol turi Turkijos pasus ir ne visi moka vokiškai.

„Be integracijos plano rasis trys getų kartos, žmonės nesijaus šalies dalimi ir tai virs ilgalaike problema. Vokietija daugiau imigrantų nenori, nes tai esą blogai. Taip, nes jie galbūt blogai tvarkėsi“, – žėrė kritiką A. DeFehras. 

Anot jo, Vokietijoje žlugo ne daugiakultūriškumo, o dvikultūriškumo politika.

„Iš tiesų žlugo dvikultūriškumas. Vieną didelę visuomenę sunku integruoti į kitą, lengviau turėti dešimt skirtingų ir sukurti įvairovę. Tai yra iššūkis Lietuvai. Sakykime, atsivešite daug rusakalbių iš Rytų Europos. Taip grįšite atgal – bus lietuviakalbiai ir rusakalbiai. Čia visada gyvens rusų, bet gal geriau būtų įsileisti kitokių žmonių, kitaip tik sustiprinsite vieną grupę. Jei bus įvairesnių visuomenių, jos turės tapti kuo nors kitu“, – siūlė migracijos ekspertas.

Lietuvoje nėra strategijos 

Dr. Karolis Žibas, Etninių tyrimų instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas 

„Europos Sąjungos narių imigracijos politika panaši – tam tikra prasme diskriminacinė. Kiekviena šalis imigracijos politiką dažniausiai formuoja ne pagal žmogaus teisių, o pagal saugumo ir ekonominį principus. Valstybės siekia pritraukti aukštos kvalifikacijos žmones, tą daro ir Lietuva. 

Skirtumas nebent tai, kad daugumoje šalių, įskaitant mus, imigracijos politika yra centralizuota, įgyvendinama valstybės, o ne savivaldybių lygmeniu. ES vietos lygmeniu įgyvendinamos imigrantų integracijos programos. 

Lietuvoje ilgalaikės imigracijos politikos strategijos apskritai nėra, turime tik administracinį leidimų dirbti ir gyventi išdavimo aparatą. 

Visų pirma reikėtų kalbėti apie ilgalaikę valstybės imigracijos politiką, o paskui galima galvoti apie atskiras savivaldybes. Leidimai išduodami pagal patvirtintą trūkstamų profesijų sąrašą. Tam tikros kvalifikacijos žmonės gali atvykti, kiti – ne. Taigi yra darbo imigracijos politika. Tuomet dažnai seka šeimų susijungimas – darbuotojų šeimų imigracija. 

2007 m. ekonominės imigracijos reguliavimo strategijoje ir Imigracijos politikos gairėse yra identifikuotos keturios prioritetinės kilmės šalys ir regionai – Ukraina, Baltarusija, Moldova bei Pietų Kaukazas. Prioritetas teikiamas kultūriškai artimoms šalims. Bet jei norime pritraukti kvalifikuotos darbo jėgos ir apibrėžiame kilmės šalis, tai prieštarauja viena kitam. Jei nori kvalifikuotų darbuotojų, kilmės šalis turėtų būti nesvarbi. O jei išskiri kilmės šalis, apriboji save pritraukiant valstybei reikalingus žmones.“

Spalvinga patirtis

Arthuras DeFehras (gim. 1942 m.) baigė komerciją Kanados Manitobos universitete ir verslo administravimą JAV Harvardo verslo mokykloje. 1967 m. įsteigė baldų gamybos įmonę. Dabar šeimos valdomoje bendrovėje „Palliser Furniture“ dirba apie 2,5 tūkst. žmonių, metinė apyvarta siekia 190 mln. dolerių. 

9-ojo dešimtmečio pradžioje buvo Jungtinių Tautų aukštasis pabėgėlių komisaras Somalyje, yra dirbęs kai kuriose kitose Afrikos, Pietų Azijos ir buvusios SSRS šalyse, daugiausia humanitarinės pagalbos ir verslo srityse. 

1991 m. Klaipėdoje įsteigė Lietuvos krikščioniškąjį koledžą, 1992–2005 m. buvo Pasaulio ekonomikos forumo narys, nuo 2002 m. – Trišalės komisijos narys.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close