captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pokyčiai Kinijoje: kodėl vietiniai stengiasi nepirkti kiniško maisto?

SEB banko Azijos strategijos vadovas Seanas Yokota iš pradžių aiškino, kad Lietuvai reikia mokytis iš Pietų Korėjos ir versti savo įmones tapti globaliomis, bet išgirdęs, kad šalyje gyvena vos 3 mln. žmonių, apsigalvojo.
Sean Yokota. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Sean Yokota. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

„Tada geriau sekti Honkongo ir Singapūro modeliais“, – interviu DELFI pažymėjo SEB banko kvietimu Vilniuje apsilankęs finansų ekspertas.

S. Yokota nuolat keliauja po tokias šalis kaip Kinija, Indija ir kitos Pietryčių Azijos šalys, todėl gali iš pirmų lūpų papasakoti apie tai, kuo gyvena tenykščiai darbuotojai ir verslininkai.

– Ar Kinijos ekonomikai keičiantis iš grįstos investicijomis į grįstą vartojimu, pakito tai, kaip gyvena eiliniai kinai?

– Pagrindinis skirtumas yra išaugę miestai – gyvenimo lygis juose tikrai pagerėjo. Taip pat verta pažiūrėti į tai, kaip keitėsi vienam gyventojui tenkančios bendro vidaus produkto (BVP) dalies rodiklis. Dabar jis siekia 7 tūkst. JAV dolerių, o prieš 10 metų buvo dvigubai mažesnis. Tai reiškia, kad vidutinis darbo užmokestis auga ir žmonės turi daugiau pinigų, kuriuos gali išleisti vartojimo prekėms.

Tačiau didele problema išlieka oro užterštumas. Anksčiau kartais būdavo sunku kvėpuoti, bet dabar visi tie teršalai jau patenka ir į vandenį, o po to ir dirvožemį. Tai reiškia, kad jame užaugintas maistas taip pat yra užterštas. Daug žmonių baiminasi dėl savo valgomo maisto kokybės. Itin populiarūs importiniai, ne Kinijoje užauginti, maisto produktai.

Beje, kalbant apie ekonomikos modelio pokytį, jis itin ryškus bendraujant su verslininkais. Įsivaizduokite susitikimą su 20 verslininkų, tai du trečdaliai jų yra nusiteikę labai neigiamai ir kalba apie smunkančius pardavimus.

Šiems žmonėms atrodo, kad Kinija yra recesijoje, nes jie dirba pramonės srityse, pavyzdžiui, gamtinių išteklių kasyboje, įvairios įrangos gamyboje. Tačiau likęs trečdalis dirba vartojimo srityse, paslaugų sektoriuje ir jiems atrodo, kad viskas tiesiog fantastiška.

– Sakote, kad pralaimėtojų šiame procese yra daugiau nei nugalėtojų?

– Taip. Anksčiau ekonomika augo po 15 proc. per metus, o dabar nukrito iki 7 proc. Tai yra geras rodiklis norint suprasti, kaip dabar keičiasi atlyginimai.

– Prieš kurį laiką iš pradžių Kinijos, o po ir viso pasaulio akcijų rinkose buvo kilusi panika, praminta „Juoduoju pirmadieniu“. Kokia buvo Jūsų reakcija į šį įvykį?

– Nebuvau labai sunerimęs, nes žinojau, kad kažko panašaus reikia tikėtis, tik nemaniau, jog tai įvyks taip greitai. Kadangi Kinijos valdžia nutarė savo valiutą paversti kur kas lankstesne, tai turėjo įtakos visame pasaulyje. Šiandien visi kalba apie valiutų karus. Prieš tai Kinija, antra pagal dydį ekonomika pasaulyje, šiame žaidime nedalyvavo, bet kai devalvavo juanį, šis stabilumo inkaras iš rinkų tiesiog pasitraukė, nepasitikėjimas išaugo ir pasklido po visą pasaulį.

– Kokios yra valiutų karo grėsmės?

– Paprastai valiutų karas turi tris etapus. Pirmasis – grynas valstybės įsikišimas į valiutos vertę, kai ja prekiaujama norint pasiekti tam tikrą kainos lygį. Tai vyksta jau seniai. Antrasis – kapitalo kontrolės įvedimas, kai stengiamasi suvaldyti, kiek pinigų patenka į ir išeina iš ekonomikos. Tai irgi jau vyksta kurį laiką.

Trečiasis etapas – bandymas sukontroliuoti prekių judėjimą. Tarkim, devalvavus valiutą paprastai išauga eksportas, bet kitoms valstybėms tai gali nepatikti ir jos gali nuspręsti uždrausti importą iš tos šalies.

Tai yra galutinis ir blogiausias etapas, nes sumažina pasaulinės prekybos apimtis. Jis irgi jau po truputį prasideda, nes vis daugiau šalių pradeda skųstis pigiomis kiniškomis prekėmis.

– Didelė dalis milžiniškos JAV skolos priklauso Kinijai. Ar galite paaiškinti, kodėl JAV nori, kad juanis liktų stiprus?

– Visų pirma, noriu pabrėžti, kad JAV skundai yra labiau politiški ir neturi tvirto ekonominio pagrindo. Nominali juanio vertė dolerio atžvilgiu sumažėjo vos 2 proc. Kalbant apie JAV skolą, manau, kad jai daugiau įtakos turi ne silpnėjantis juanis, bet Kinijos valdžios kišimasis valdant jo kursą. Tam, kad galėtų tai daryti Kinijai reikia pinigų, kurių ji gali lengvai gauti parduoda JAV obligacijas, o dėl to JAV praranda kontrolę, nes tampa skolinga nebe vienam, bet daugeliui kreditorių.

– Dauguma ekonomistų sako, kad Indija turi didžiulį potencialą, bet negali jo išnaudoti. Ar su tuo sutinkate ir kokios, Jūsų manymu, yra pagrindinės kliūtys?

– Visiškai pritariu dėl Indijos potencialo. Šalis turi daugybę gyventojų, kurie gauna mažus atlyginimus. Taigi vietos augimui apstu. Pagrindinė jų bėda – jie neseka kitų Azijos šalių pavyzdžiu ir nekuria eksportu grįstos ekonomikos.

Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi sako teisingus dalykus ir nori sekti Kinijos keliu. Beje, Kinijoje atlyginimai pamažu auga, todėl jie greitai nebegalės remtis tik eksportu, o tai puiki proga Indijai. Tačiau Indija šia linkme vis dar daro per mažai ir šalia esantys Vietnamas bei Bangladešas tuo naudojasi.

Norėdama pasiekti sėkmę Indija privalo patobulinti šiuos tris dalykus: darbo santykių įstatymus, žemės valdymo įstatymus ir elektros tiekimą. Padarius tai bus galima bent jau tikėtis, kad užsienio investuotojai susidomės šia šalimi.

– Kaip manote, ar N. Modi realizuos su juo sietas viltis?

– Manau, kad jis gali padaryti kur kas mažiau nei tikėjosi jį išrinkę žmonės. Indijos premjeras greičiausiai sugebės sutvarkyti prieš tai mano išvardintas tris sritis, tik tai užtruks daug ilgiau – ne 1, bet 5 metus.

Viena geriausių N. Modi savybių yra tai, kad jis bent jau nedaro nieko blogo, o tai labai svarbu Indijoje dirbančioms įmonėms. Verslininkai tiesiog džiaugiasi, kad vyriausybė jiems netrukdo ir nekenkia šalies ekonomikai.

– Karts nuo karto pasigirsta rekomendacijų, kad Lietuva turėtų sekti Pietryčių Azijos ekonomikų pavyzdžių. Ko galima iš jų pasimokyti?

– Sunku pasakyti, nes Lietuvoje vienam gyventojui tenkanti BVP dalis yra 15 tūkst. dolerių. Tai pakankamai aukštas lygis, lyginant su dauguma Pietryčių Azijos šalių, kur šis rodiklis kartais nesiekia ir 10 tūkst. dolerių. Todėl jiems kol kas geriau remtis eksportu.

Dėl to jie daug skolinasi, investuoja ir stengiasi augti greitai. Nemanau, kad Lietuvai verta daryti tą patį. Manau, Lietuvai reiktų daryti daugiau to, ką daro Kinija, t. y. kelti savo gyventojų produktyvumą.

Manau, kad Lietuva galėtų labai daug pasimokyti iš Pietų Korėjos. Jos vienam gyventojui tenkanti BVP dalis yra maždaug 30 tūkst. dolerių, o to pasiekti pavyko dėl dviejų dalykų. Pirmas – šalyje dirba labai geri eksportuotojai. Antras – šalies valdžia privertė savo įmones tapti tarptautinėmis ir konkuruoti globalioje ekonomikoje. To pasiekti galima skiriant subsidijas ir mokesčių lengvatas eksportuojančioms įmonėms.

– Kiek žmonių gyvena Pietų Korėjoje?

– Apie 50 mln.

– Lietuvoje gyvena 3 mln. Ar tokio dydžio šalis gali pasiekti tokių pat rezultatų?

– Na taip, tokiu atveju bus gana sunku. Tada geriau sekti Honkongo ir Singapūro modeliais. Šios šalis stengiasi, kad jose verslui dirbti būtų labai lengva. Pavyzdžiui, darbo santykių įstatymai yra labai laisvi.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...