captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar verta vaikams duoti kišenpinigių?

Prieš duodant kišenpinigių, reikia atlikti paruošiamuosius darbus ir vaikus supažindinti su pinigais. Taip teigia konsultacijų įmonės „M Capital“ bendraturtė, asmeninių finansų valdymo konsultantė Milana Jonikienė. Jos teigimu, tuomet reikia sudaryti galimų pirkinių sąrašą ir, davus pinigų, leisti vaikams savo biudžetą valdyti patiems.
I. Juodytės (BFL) nuotr.
I. Juodytės (BFL) nuotr.

Prieš duodant kišenpinigių, reikia atlikti paruošiamuosius darbus ir vaikus supažindinti su pinigais. Taip teigia konsultacijų įmonės „M Capital“ bendraturtė, asmeninių finansų valdymo konsultantė Milana Jonikienė. Jos teigimu, tuomet reikia sudaryti galimų pirkinių sąrašą ir, davus pinigų, leisti vaikams savo biudžetą valdyti patiems.

„Ar vaikams tai patinka? Ne. Vaikams patinka tiksliai žinoti [...], kaip tuos pinigus išleisti. Duodi penkis eurus ir pasakai, kad jie skirti valgyklai. [...] Jiems patiktų pinigų gauti kiekvieną dieną. Tai rodo atsakomybės trūkumą. Iš tikrųjų yra sudėtingiau. Jei pinigų duodu kartą per mėnesį ir vaikas sugeba per vieną dieną juos išleisti, jis turi labai gerai žinoti, kad savo žodžio nepakeisiu ir kitą dieną pinigų nebus“, – LRT RADIJO laidoje „Centas eurą augina“ pabrėžia M. Jonikienė.

DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Ekonominių tyrimų departamento vadovė Jekaterina Rojaka pataria su vaikais kalbėtis apie pinigus nuo pat mažens, nes banko atliktas tyrimas atskleidė, kad daugelis vaikų ne iki galo suvokia, kas yra pinigai, kaip jie gaunami ar kas yra bankai.

Tyrimas: vaikai geriau suvokia pinigus, jei girdi apie juos kalbant

Anot J. Rojakos, šiemet DNB banko atliktas tyrimas, kaip vaikai suvokia finansus, parodė, jog jie tai daro taip pat, kaip suaugusieji. Ekonomistės teigimu, vaikai šioje srityje orientuojasi gana neblogai – supranta, kad pinigai ant medžių neauga, tačiau kai kurie mano, kad jų galima tiesiog pasiimti iš bankomato.

„Didžioji dalis vaikų puikiai supranta, kad tam tikra dalis pinigų išleidžiama būtiniems dalykams: maistui, namams. Žinoma, vaikų finansų suvokimas ateina su amžiumi. Mažesni vaikai, pavyzdžiui, penkiamečiai, išsiskiria tuo, kad mano, jog pinigus išduoda bankomatai“, – sako J. Rojaka.

Jos pastebėjimu, geriau pinigus suvokia tie vaikai, kurių šeimose kalbamasi apie finansinę padėtį. Ekonomistės tvirtinimu, tuomet vaikai geriau supranta, kas vyksta šeimoje, ir su savo gaunamais kišenpinigiais stengiasi elgtis taip pat, kaip su pinigais elgiasi tėvai. Problema iškyla kitoje srityje – vaikai neteisingai suvokia taupymą.

„Daugeliui vaikų taupymas yra momentinis elgesys – taupyti reiškia nepirkti: jei šiandien neperkame šokoladuko, vadinasi, sutaupome. Bet tai nėra procesas. Turbūt šiame tyrime tai ir yra liūdniausia, nes panašu, kad ir dalis suaugusiųjų taupymą supranta šiek tiek kitaip, nei tai daro konsultantai, bankai ar daugelis finansų specialistų“, – pabrėžia J. Rojaka.

Efektyviausias būdas mokytis – daryti klaidų

Siekiant, kad vaikas geriau suvoktų, kaip tvarkomi šeimos finansai, J. Rojaka pataria nuo mažens vaiką vestis į parduotuves, bankus ar kitas įstaigas. Tos pačios pozicijos laikosi ir konsultacijų įmonės „M Capital“ bendraturtė, asmeninių finansų valdymo konsultantė M. Jonikienė. Jos teigimu, patirtis yra vienas iš būdų mokyti vaikus.

„Pagal efektyvumą nuo efektyviausio iki mažiausiai efektyvaus skiriami šie mokymosi būdai: mokymasis iš to, ką tėvai leidžia patirti, kiek laisvės ir kiek kontrolės suteikiama, duodant pinigus, antras būdas – tai, kaip tėvai elgiasi su pinigais, ir, deja, bet tik trečias būdas – pokalbis“, – nurodo M. Jonikienė.

Kada vaikui jau reikėtų pradėti aiškinti apie pinigus, o vėliau – jų duoti, priklauso nuo vaiko gebėjimų. Pirmas ženklas, kad reikia pradėti sąmoningai su vaiku kalbėtis apie finansus, anot M. Jonikienės, yra vaiko užduodami klausimai: kiek kainuoja, kodėl tiek, kodėl perkamas vienas daiktas, o ne kitas.

„Kai vaikas smalsiai pradeda klausinėti apie kainas, tai rodo, kad vaikas yra pasirengęs pirmiems pasiruošiamiesiems darbams prieš duodant pinigų. Kodėl sakau pasiruošiamiesiems? Nes mums yra įprasta, kad šešiametis ar septynmetis vaikas, prieš eidamas į mokyklą, gauna kišenpinigių. Atėjo Rugsėjo pirmoji ir tėveliai duoda kažkiek eurų, nors vaikas dar nelabai žino, kokia pinigų vertė“, – tvirtina M. Jonikienė.

Ekspertė: tėvai patys nežino, kodėl vaikams duoda pinigų

Ar vaikui duoti pinigų, vos pradėjus eiti į mokyklą, priklauso nuo to, kaip vaikas tuos pinigus suvokia, teigia M. Jonikienė. Jos aiškinimu, dar iki mokyklos reikėtų pasirūpinti, kad vaikas pradėtų mokytis apie pinigus, jų vertę. Paprasčiausiais būdas tai padaryti, anot finansų konsultantės, – vestis vaiką į parduotuvę.

„Dažnai suaugusiesiems užduodu klausimą: ar, prieš eidami į parduotuvę, susidarote pirkinių sąrašą. Tai – labai paprastas įrankis. Į tai galima įtraukti mažamečius vaikus. Reikia sudaryti pirkinių sąrašą ir paskui pagal tą sąrašą rinkti pirkinių krepšelį aiškinant, kodėl perkame vieną ar kitą pieną, duoną, sūrelį, kiek tai kainuoja, kiek galima įsigyti tokių daiktų už tam tikrą pinigų sumą“, – pataria M. Jonikienė.

Jos rekomendacija, – jei apie pusę metų vaikas gavo pinigų ir sugebėjo su jais susitvarkyti, tuomet pinigų galima duoti toliau ir jam pradėjus eiti į pirmą klasę. Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad dažnai ir patys tėvai nežino, kokiu tikslu tų pinigų duoda.

„Vaikai taip pat nežino, kam tie pinigai. [...] Šeima turėtų nuspręsti, koks jų biudžetas, kiek dienpinigių jie skiria vaikams ir kokiu tikslu vaikai galėtų tuos dienpinigius išleisti. T. y. reikia nustatyti tam tikras ribas. Žinoma, apie tai reikia kalbėti su vaikais: ne iš pradžių duoti pinigų, o paskui galvoti „išleido negerai“, bet reikia iš karto nuspręsti, kam tie pinigai išleidžiami, ir tik tada nustatyti sumą“, – sako M. Jonikienė.

Pataria neduoti pinigų, kol vaikai nemoka skaičiuoti

Pasak J. Rojakos, dažnai pagrindines finansines sąvokas painioja net ir aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, todėl vėliau jas painioja ir vaikai. Jos teigimu, tyrimas atskleidė, kad dauguma vaikų banką suvokia kaip vietą, kuri išduoda pinigus, arba tą, į kurią galima atnešti pinigus ir juos saugiai laikyti.

„Vaikai mano, kad bankas leidžia taupyti, bet taupymą jie supranta kaip saugų pinigų padėjimą: padedame į banką ir pinigai nepradingsta nei iš šeimos, nei iš sąskaitų. Labai nedaug vaikų banką supranta kaip tam tikrą konsultantą. Sakyčiau, kad tai yra bankų spraga. Reikia lopyti šias skyles labiau konsultuojant visuomenę ir vaikučius“, – sako J. Rojaka.

M. Jonikienė įsitikinusi, kad vaikams iki penkerių metų arba tol, kol jie nemoka skaičiuoti, apskritai nereikėtų turėti pinigų, nes jie negeba suvokti jų vertės. Jos teigimu, geriausiai vaikai gali suvokti daikto vertę lygindami kainas, tačiau to taip pat negali padaryti adekvačiai.

„Kartais tėveliams namų darbams duodi užduotį – paklausti keturmečio ar penkiamečio vaiko, kiek kainuoja namas. Jie man parašo atsakymą. Vaikas sako, kad namas kainuoja „šimtą milijonų tūkstančių“, o automobilis – „du šimtus milijonų tūkstančių“. Ką tai parodo? Vaikas supranta pinigus tik lygindamas juos su daiktais, į kuriuos iškeitė tuos pinigus“, – aiškina M. Jonikienė.

Vaikams 1,99 euro tėra euras

M. Jonikienė aiškinimą vaikams apie pinigus siūlo skirstyti į kelis etapus. Anot jos, 4–6 metų vaiką, dar nelankantį pradinės mokyklos, reikia supažindinti su pinigų reikšme: eiti kartu į parduotuvę, kartu sudarinėti pirkinių sąrašą, leisti savarankiškai surinkti pirkinių krepšelį.

„Tai – labai paprastas įrankis. Esu pastebėjusi, kaip vaikai elgiasi apvalindami kainas. Suaugusieji dažnai neatkreipia į tai dėmesio. Jei mes parduotuvėje matome, kad kaina – 1,99 euro, tai apvaliname – 2 eurai. Jei paklaustume vaikų, kiek yra 1,99, jie sakytų, kad tai tėra vienas euras. Iš to taip pat galima daug ko išmokti“, – mano M. Jonikienė.

Ji priduria, kad taip pat leisti rinktis reikėtų ir nuėjus su vaiku į kavinę. Vyresniam, skaičiuoti mokančiam vaikui galima pasakyti, kiek pinigų jam duodama, ir leisti už tuos pinigus užsisakyti tai, ko jis nori. Jei patiekalus užsako tėvai, vaikas nesuvokia, kiek tai kainuoja arba kad tai iš viso kainuoja, teigia M. Jonikienė.

„Įvedus vaikus į šį procesą, jiems galima leisti daryti veiksmus savarankiškai, duodant biudžetą, nusprendžiant, kam jie gali leisti pinigus. Reikia, kad jie savarankiškai priimtų sprendimus ir darytų savo klaidas“, – tikina M. Jonikienė.

Vaikas gali prisidėti mokėdamas už komunalines paslaugas

M. Jonikienė siūlo vaikams iš pradžių duoti smulkių pinigų ir sudaryti sąrašą, kam tie pinigai gali būti išleisti. Vėliau pinigų sumas galima didinti ir sąrašą plėsti, pinigus duoti ne kartą per dieną ar savaitę, o vis rečiau, pavyzdžiui, didesnę pinigų sumą duoti kartą per mėnesį.

„Reikia padaryti sąrašą, ką vaikas gali nupirkti už tuos pinigus. Mūsų sąrašas su mažesniuoju sūnumi prasidėjo nuo keturių pagrindinių dalykų: pramogos, draugų gimtadieniai, dovanos draugų gimtadieniams ir „skanuliai“ – tai, ko tėvai nenori pirkti, bet vaikai vis tiek perka. Sąrašas buvo labai trumpas. Vaikas galėjo savarankiškai nuspręsti, kam jis nori išleisti pinigus. Įdomu pastebėti, kad iš 20 draugų, kurių gimtadienius vaikas iki tol švęsdavo už mūsų pinigus, liko du draugai, kuriems dovanas, jo nuomone, verta pirkti iš savo pinigų“, – pasakoja M. Jonikienė.

Ji priduria, kad vėliau į galimų pirkinių sąrašą galima įtraukti ir tokius dalykus, kaip drabužiai, dalis komunalinių paslaugų, ir padidinti vaikui skiriamą biudžeto dalį. Tuomet vaikas pats mokosi, kaip paskirstyti savo išlaidas, kaip jas panaudoti.

„Ar vaikams tai patinka? Ne. Vaikams patinka tiksliai žinoti [...], kaip tuos pinigus išleisti. Duodi penkis eurus ir pasakai, kad jie skirti valgyklai. [...] Jiems patiktų pinigų gauti kiekvieną dieną. Tai rodo atsakomybės trūkumą. Iš tikrųjų yra sudėtingiau. Jei pinigų duodu kartą per mėnesį ir vaikas sugeba per vieną dieną juos išleisti, jis turi labai gerai žinoti, kad savo žodžio nepakeisiu ir kitą dieną pinigų nebus“, – pabrėžia M. Jonikienė.

Siūlo nemokėti už atliktas pareigas

Abi pašnekovės įsitikinusios, kad nereikėtų drausti vaikams dovanoti pinigų, pavyzdžiui, kaip tai daryti dažnai linkę seneliai. „Manau, kad lepinti seneliai privalo [...], bet jie lygiai taip pat turi dalyvauti vaikų auklėjime, ir finansiniame. Seneliai atlieka daug finansinių operacijų, pavyzdžiui, eina į parduotuvę. Vaikams eiti su jas kartais yra daug smagiau“, – sako J. Rojaka.

M. Jonikienė priduria, kad pinigų davimas gali tapti finansine paskata, pavyzdžiui, jei vaikas taupo norimam daiktui, bet pabrėžia, kad tai turėtų būti daroma atsakingai: vaikas neturėtų gauti pinigų už tai, kad atlieka savo pareigas šeimoje ar mokykloje.

„Reikia užduoti sau klausimą – ar mums kas nors duoda pinigų, kai mes pasiklojame lovą? Jei aš išsiplaunu lėkštę, ar gaunu pinigų? Ko gero – ne. Tai yra pareigos. Jei tos pareigos šeimoje aptartos, manau, kad už jų atlikimą tikrai nereikėtų skatinti vaiko pinigais. Tai priklauso nuo konkrečios šeimos taisyklių. Jeigu jie nuspręs, kad už tam tikrus darbus vaikui galima sumokėti, reikia įvertinti, už kokius darbus ir kiek pinigų“, – teigia M. Jonikienė.

Pašnekovės pataria, su vaikais kalbėtis apie pinigus, neslėpti, jei šeima susidūrė su finansiniais nesklandumais. Taip pat – įtraukti vaikus į kasdienes finansines operacijas, pavyzdžiui, apsipirkimą, o vėliau – leisti patiems tvarkyti gaunamus kišenpinigius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close