captcha

Jūsų klausimas priimtas

VP skyrybos. Įvardijo, ko siekia N. Numavičius ir M. Marcinkevičius

Kai susipyksta anksčiau draugais buvę turtingi investuotojai, kova tampa negailestinga ir karas viešojoje erdvėje yra tik viena iš poveikio priemonių, mano investuotojas ir verslininkas, „Verslo angelų fondo I“ partneris Algimantas Variakojis.
delfi.lt nuotr.
delfi.lt nuotr.

Kai susipyksta anksčiau draugais buvę turtingi investuotojai, kova tampa negailestinga ir karas viešojoje erdvėje yra tik viena iš poveikio priemonių, mano investuotojas ir verslininkas, „Verslo angelų fondo I“ partneris Algimantas Variakojis.

Į dešimtis įmonių investavęs A. Variakojis sako vadinamojo „Vilniaus prekybos“ dešimtuko akcininkų kovas stebintis iš šalies, tačiau jis gali paaiškinti tiek smulkiojo akcininko Mindaugo Marcinkevičiaus elgesį, tiek pagrįsti Nerijaus Numavičiaus veiksmus. Kai viešojoje erdvėje smulkusis akcininkas prabilo apie galimai Lietuvoje nesumokėtus 720 mln. Lt „Vilniaus prekybos“ mokesčių, ginčas patraukė ne vieno investuotojo akį.

DELFI primena, kad iškart savo poziciją paskelbė Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri nurodė, kad grupę tyrė ir tirs, bet netaps įrankiu akcininkų ginče. Į galimai nesumokėtus mokesčius dėmesį atkreipė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, tad grupė atsidūrė po padidinamuoju stiklu.

A. Variakojis, paklaustas, ar, jo manymu, Lietuvoje galima nuslėpti daugiau nei 700 mln. Lt mokesčių į klausimą reagavo juoku. „Sunku pasakyti, mes mokesčių slėpimu neužsiimame, – atvirai reagavo jis. – Bet yra valstybių ar mokestinių zonų, kur mokesčių gali teisėtai nemokėti. Aš, kaip investuotojas, manau, kad Lietuva galėjo labiau pasistengti, pasižiūrėti į kitų valstybių mokestines sistemas ir investuotojų pritraukti daugiau, nes verslas gana lengvai migruoja. Pažiūrėkite, ir „Hanner“ grupė pajudėjo į Estiją, ir kitos – į Olandiją ar dar toliau. Klausimas yra toks: jei tai legalu, ką padarysi? Ką reiškia mokesčiai nesumokėti, jei jie ir neturėjo būti sumokėti?“ – kalbėjo A. Variakojis.

Kartu pašnekovas pridūrė, kad „VP grupė“ yra milžiniška grupė, tad jos mokestinės prievolės tarptautiniu mastu iš tiesų galėtų siekti šimtus milijonų ir paaiškino, kuo Estija investuotojams yra patrauklesnė.

„Estijoje pelno mokesčius moki tik tada, kai iš verslo pinigus išimi, o pas mus moki už viską. Todėl yra logiška dirbti Estijoje: turi 100 mln. pelno ir nemoki 15 proc. pelno mokesčio, tai jau didelė suma. Galima verslininkus moralizuoti, bet jie turi tokią teisę. Lietuvoje ne kartą buvo viešai skelbta: norima pritraukti užsienio investuotojų, o jei jau dirbti čia, tai sąlygos tokios, kad yra naudinga kompanijas išvesti“, – sakė A. Variakojis.

Išsamiau Lietuvos ir Estijos mokestinius sutiko paaiškinti mokesčių ekspertė bei konsultacijų kompanijos „Fidexperta“ steigėja Rūta Bilkštytė. „Estija yra vienas sėkmingesnių pavyzdžių mokestine prasme, nes jie turi įstatymą, numatantį, kad pelno mokestis yra nemokamas, kol pinigai neišmokami akcininkams – fiziniams asmenims, t. y. žmonėms. Kol pinigai yra pas įmones, jie yra kaupiami, investuojami, už juos pelno mokesčio mokėti nereikia. Lietuvoje įstatymas numato kitaip: nesvarbu, ką įmonė daro su pelnu, ar jį investuoja, ar kaupia, už jį turi būti sumokėtas pelno mokestis 15 proc. Jeigu mokami dividendai akcininkams, reikia mokėti ir dividendų mokestį – dar 15 proc., nesvarbu, ar juos gauna įmonės – akcininkai, ar žmonės – akcininkai“, – kalbėjo ji.

Pašnekovė priminė, kad ne kartą buvo keltas klausimas, kodėl tarptautiniai verslai sumoka palyginti mažiau mokesčių nei vidutinio dydžio verslai, atlikta tyrimų. „Mano paaiškinimas toks: smulkusis verslas Lietuvoje yra daugiau apmokestinamas dėl to, kad jis neturi instrumentų dirbti tarptautiniu mastu. Jei įmonė turi galimybių būti tarptautiniu verslu – tai yra teisėta ir normalu“, – kalbėjo R. Bilkštytė.

Ji priminė Jungtinėje Karalystėje (JK) vykusį tyrimą dėl prekybos tinklo „Marks&Spencer“: aiškintasi, kodėl tokios didelės apyvartos įmonė sumoka nedaug pelno mokesčio JK. Ji nurodo, kad įmonė JK pelno mokestį mokėjo tik už šioje šalyje veikusias parduotuves, o ne nuo visos grupės. Mokesčių ekspertė nurodo, kad jeigu, pavyzdžiui, Estijoje yra steigiama kitas įmones valdanti struktūra, gali tekti mokesčių administratoriui pagrįsti, kodėl tai daroma Estijoje: galbūt ten yra specialistų, galbūt iš ten vykdoma plėtra ir panašiai.

„Atitinkamai, jei Lietuvos įmonę valdo Estijos bendrovė, Lietuvos įmonei mokant dividendus Estijos įmonei dividendų mokesčio nebūtų, kai valdoma daugiau kaip 25 proc. akcijų – tai numato Europos Sąjungos direktyvos lengvata. O pelno mokestį Lietuvos įmonė jau būtų sumokėjusi Lietuvoje. Bet reikia konkretaus atvejo, nes galimybių medis labai išsišakoja priklausomai nuo aplinkybių“, – kalbėjo R. Bilkštytė. Ji pridūrė, kad šie klausimai yra reguliuojami mokesčių įstatymais.

Akcininkų ginčai – kaip šeimos skyrybos

 Paprašytas daugiau papasakoti apie priemones, naudojamas akcininkų ginčuose, A. Variakojis dėsto, kad ginčų pasitaiko ypatingai nemalonių, bet galima paaiškinti tiek smulkiojo, tiek stambiojo investuotojo elgesį.

„Kai esi smulkus akcininkas, niekas neprivalo tavo akcijų pirkti. Jei nori jas parduoti, galima pagrasinti, kad pakenksi, yra tokių, kurie šį kelią renkasi. Akcininkai gali kreiptis į Mokesčių inspekciją ir pasiūlyti patikrinti, kas netvarkinga. Bet jeigu grasinimai pereina į veiksmus, nežinau, kiek yra naudos, nes kenkiama įmonei, iš kurios tu turėtum gauti pinigus. Antra vertus, aš irgi esu investuotojas ir kai kur smulkus akcininkas: jeigu su manimi nesiskaito, aš naudojuosi savo žiniomis ir patirtimi informacijai gauti ir situacijai kontroliuoti“, – vardijo A. Variakojis.

Jis pateikė pavyzdį: kai smulkiajam akcininkui tampa žinoma, kad įmonės vadovybės veiksmai kenkia įmonei, mažina jos vertę, atitinkamai, kenkia ir jam, kaip akcininkui, pavyzdžiui, atlyginimai mokami „vokeliuose“, akcininkas gali kreiptis į Mokesčių inspekciją. Jei nustatomi pažeidimai ar skiriamos baudos, smulkusis akcininkas turi teisę reikalauti atlyginti žalą.

„Smulkiam akcininkui svarbu, kaip vykdomi sandoriai: ar jie tarp skirtingų valstybių vyko rinkos kainomis, ar ne, nes įmonė vienoje šalyje moka mažesnius mokesčius, kitoje – didesnius. Logiška, kad ta šalis, kur mokesčiai yra didesni, pirktų prekes brangiau. Bet esu susidūręs su ir atvejais, kai akcininkai kaltinami informacijos neteikimu ir duodami į teismą, o paskui paaiškėja, kad kiek buvo galima, informacijos suteikta. Taip irgi gali būti daromas spaudimas“, – vaizdžiai paaiškina A. Variakojis.

Jis dėsto, kad poveikis yra daromas ir viešai skelbiant įmonei nepalankią informaciją, pavyzdžiui, akcininkai gali kreiptis į teismus dėl bankroto bylos iškėlimo ir apie paskelbti viešai. „Kai į viešumą išeina informacija, kad įmonei „x“ keliama bankroto byla, apie tai sužino, tarkime, tiekėjai. Tada jie sako: aha, turėjote mokėjimo atidėjimą 30 dienų, bet pasikeitus aplinkybėms mokėkite mums iš anksto. Jeigu jūsų apyvarta yra apie 10 mln. Lt per mėnesį, jūs turite lygioje vietoje surasti 10 mln. Lt, kad mokėtumėte šiandien, o ne po mėnesio, ir jūsų bendrovės vertė sumažėja 10 mln. Lt“, – dėstė A. Variakojis.

Svarstydamas, kaip tokie ginčai tarp akcininkų baigiasi, investuotojas konstatuoja, kad matė visokių atvejų. „Vieni spaudimui pasiduoda, kiti, jei įmonė dirba skaidriai ir tvarkingai, sako, spausk nors 100 metų. Kartais tokiu atveju nukenčia visi akcininkai, nes ne tik dividendai nebemokami, bet bendrovei prireikia papildomų pinigų, kurias akcininkai jo turi įlieti. Pasitaiko ir keršto atvejų, kai nepaisant praradimų, toliau laikomasi pozicijos „aš neturiu, bet ir tu neturėsi“, – kalbėjo A. Variakojis.

Tačiau pašnekovas primena, kad teismai ir ilgai trunkantys ginčai ne visuomet smulkiesiems akcininkams yra naudingi. „Yra ir kitokių situacijų, kai bylinėjimusi yra suinteresuotas tas, kuris kontroliuoja kompaniją: tarkime, smulkiajam priklauso 30 proc. akcijų, ir norint jas išpirkti, reikės sumokėti kažkiek pinigų. Gal labiau apsimoka su smulkiuoju 10 metų bylinėtis ir tuos pinigus sumokėti po 10 metų? Strategijos reikalas“, – svarstė A. Variakojis. Paklaustas, ar yra pavyzdžių, kaip akcininkams pavyksta susitarti ir abiem pusėms palyginti nenukentėti, pašnekovas primena, svarbiausia – laikas.

„Dažnai būna, kai stambusis akcininkas siūlo nupirkti iš smulkiojo akcijas, mažasis prašo daugiau. Po visų konfliktų rezultatas toks, kad didysis moka tiek, kiek iš pradžių prašė mažasis, bet mažajam lieka tiek, kiek siūlė didysis, nes skirtumą pasiima advokatai, teismai, konsultantai. Akcininkams visą laiką sakau: jei nesikalbame, susimokėsite visi ir vis tiek teks derėtis. Jei jau negalite į akis vienas kitam žiūrėti, pasiimkite patarėjus, bet susitarkite šiandien“, – iš patirties kalbėjo jis.

Pernai „Vilniaus prekybos“ grupė gavo 3,06 mlrd. eurų konsoliduotų audituotų pajamų, tai yra 2,9 proc. daugiau nei 2013 metais. Bendrovės konsoliduotas audituotas pelnas per metus padidėjo 4,5 proc., iki 83,38 mln. eurų. „Vilniaus prekyba“ yra holdingo bendrovė, per kitas bendroves valdanti įmones „Maxima grupė“, „Euroapotheca“ bei „Ermitažas“.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...