captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Syriza“ narys Vilniuje: kai kurie graikai galbūt gyvena net prasčiau už lietuvius

Šiandien Graikijoje yra šeimų, kurios gyvena tik iš senelės gaunamos pensijos, sako Oksfordo universiteto šiuolaikinių Graikijos studijų dėstytojas, kultūros teoretikas Dimitris Papanikolaou.
T. Vinicko (DELFI.lt) nuotr.
T. Vinicko (DELFI.lt) nuotr.

Šiandien Graikijoje yra šeimų, kurios gyvena tik iš senelės gaunamos pensijos, sako Oksfordo universiteto šiuolaikinių Graikijos studijų dėstytojas, kultūros teoretikas Dimitris Papanikolaou.

Kairiajai „Syriza“ partijai priklausantis intelektualas pabrėžia, kad apie Graikijos problemas kalbantiems lietuviams didžiausią dėmesį reiktų ne pensijų ar atlyginimų skirtumams, bet darbuotojų teisėms, kurios privalo būti užtikrinamos visoje Europoje.

„Žmonės turi turėti teisę priklausyti profesinei sąjungai, nejausti nuolatinės baimės, kad juos gali bet kada atleisti, gauti ne „vokelyje“ mokamą atlyginimą“, – interviu DELFI sakė jis.

– Kaip šiandien atrodo Graikija?

– Tai šalis, kurioje gyvenimo lygis per pastaruosius penkerius metus dramatiškai nukrito. Šiandien pasivaikščiojus po Atėnus pamatysite daug valkataujančių ir benamių žmonių. Pradėjo byrėti infrastruktūra, gyventojai neturi darbo. Trečdalis visų ir beveik pusė jaunų žmonių yra bedarbiai. Negana to, net ir dirbantys graikai gauna maždaug 30–40 proc. mažesnius atlyginimus. Pensijos taip pat sumažėjo.

Tačiau mano manymu, pagrindinis graikų praradimas buvo darbuotojų teisių srityje. Jauni darbuotojai šiandien dirba darbus, iš kurių gali būti atleisti bet kurią dieną. Jie pasirašo darbo sutartis, kuriose nurodo, jog dirba tik dvi dienas per savaitę, nors išties dirba penkias, o atlyginimus gauna „vokelyje“. Norintys dirbti žmonės šiandien yra priversti daryti kompromisus, kurie anksčiau buvo neįsivaizduojami.

Dar viena didžiulė problema – naikinama sveikatos apsaugos sistema. Net ir pačių paprasčiausių vaistų nusipirkti tampa sudėtinga.

Ilgainiui vis didesnių problemų atsiras ir universitetuose, mokyklose, kitose valstybinėse įstaigose.

Manau, kad po referendumo, kuriame 61,3 proc. žmonių pasakė „ne“ kreditorių reikalavimams, pasaulis pradeda suprasti, kaip sunkiai graikai gyvena. Pats nežinau nė vienos šeimos, kurioje nebūtų nors vieno darbo neturinčio nario. Yra tokių šeimų, kurios gyvena iš senelės gaunamos pensijos. Kai kas sako, kad tokios yra griežto taupymo priemonių pasekmės, ir kitos Europos šalys, taip pat ir Lietuva, jas išgyveno, tačiau Graikijoje gyvenimo lygio kritimas buvo tiesiog šokiruojantis.

– Padėtį apibūdinote labai niūriai. Kodėl tada kitos Europos šalys graikų neužjaučia?

– Man atrodo, kad Europos žmones graikus tikrai užjaučia. Pavyzdžiui, kai paklausiu savo kolegų Anglijoje, ar jie norėtų, kad žmonės Graikijoje (ar bet kurioje kitoje valstybėje) neturėtų galimybės gydytis, jie sako, kad ne, jie to nenorėtų. Žmonės rodo užuojautą dėl sumažėjusių atlyginimų, žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių.

Kas nerodo užuojautos, tai – Europos šalių valdžia. Jiems nepatinka Graikijos kairiųjų vyriausybė ir jie nori ją nubausti. Tačiau netikiu, kad Europa paliktų Graikiją numirti.

– Bet kodėl graikus turėtų užjausti, pavyzdžiui, lietuviai, kurių pensijos yra triskart mažesnės?

– Mano požiūriu, visi Europos gyventojai turėtų gauti tokias pensijas ir atlyginimus, kurie leistų jiems gyventi patogiai. Ir tai yra visos Europos, o ne atskirų šalių problema. Mes gyvename Europoje, kur esame sutarę dėl minimalaus gyvenimo lygio. Suprantu, kodėl šalys, kurios pačios išgyveno griežto taupymo priemones, gali laikytis tokios pozicijos, bet manau, kad šiuo klausimu turime būti vieningi ir kovoti už geresnes sąlygas mažas pajamas gaunantiems žmonėms. Graikams tai suprasti lengviau, nes jie savo akimis matė, kaip staigiai nukrito jų gyvenimo lygis. Be to, smarkiai išaugo jų turto mokesčiai, o šiandieninėje rinkoje jie negali jo parduoti.

Kai kurie jų galbūt gyvena netgi prasčiau už lietuvius, nes turi mokėti labai didelius mokesčius. Tačiau pagrindinis dalykas, kurį norėčiau pasakyti, yra tai, kad mums reikėtų kalbėti ne apie skirtingus pensijų ar atlyginimų dydžius, bet apie darbuotojų teises, kurios visose Europos šalyse turėtų būti užtikrinamos. Pavyzdžiui, žmonės turi turėti teisę priklausyti profesinei sąjungai, nejausti nuolatinės baimės, kad juos gali bet kada atleisti, gauti ne „vokelyje“ mokamą atlyginimą.

– Apie Darbo kodekso liberalizavimą šiuo metu kalbama ir Lietuvoje. Ką patartumėte daryti profsąjungoms?

– Vienintelis būdas su tuo kovoti yra bendras pasipriešinimas. Graikijoje žmonės tai supranta – kad išsireikalauti geresnes sąlygas tik sau pačiam nėra atsakymas. Net jei Lietuvoje nėra stiprių profesinių sąjungų, vis tiek galima kurti politinius argumentus už darbuotojų teises. „Syriza“ kaip tik tai ir daro Graikijoje.

– Ar pastebėjote, kad po referendumo vis daugiau ekspertų pasisako už bent dalies Graikijos skolų nurašymą?

– Taip, referendumas suteikė balsą anksčiau jo neturėjusiems žmonėms. Iš dalies ironiška, kad politinis Graikijos piliečių sprendimas pradėjo kitokio pobūdžio diskusijas. Dabar visos Europos žmonės gali pamatyti, kaip ilgai jie buvo klaidinami vien dėl to, kad neturėjo deramos diskusijos. Tų skolų neįmanoma sumokėti! Ir tai yra blogai visiems: tiek skolintojams, tiek skolininkams. Tačiau tik dabar žmonės pradeda suprasti, kad galbūt tai jiems buvo pristatoma netinkamai. Graikijos politikai jau seniai sakė, jog ta skola yra netvari. Nesuprantu, kodėl prireikė referendumo, kad ši diskusija prasidėtų.

– Kaip vertinate dabar jau buvusi Graikijos finansų ministrą Yanį Varoufakį? Ar tikrai jis yra toks radikalus, kaip jį apibūdino kai kurie jo kolegos Eurogrupėje?

– Jei „radikaliu“ vadiname žmogų, kuris mąsto naujoviškai, tada taip, bet tai nėra blogai. Manau, kad jis norėjo parodyti analitiškai pagrįstą matymo kampą. Be to, Y. Varoufakis buvo labai drąsus politikas, bet nesiryžtu vertinti jo stiliaus ir to, ar jis viską padarė gerai. Politika yra labai sudėtinga sritis, kurios akademikai ne visada supranta ar greitai perpranta jos peripetijas. Tačiau aš tikrai didžiuojuosi savo šalimi už tai, kad ji į finansų ministro kėdę pasodino tokio kalibro ekonomistą ir leido jam vesti derybas šiuo lemtingu metu.

Taip pat didžiuojuosi ir pačiu Y. Varoufakiu, kuris nusprendė pasitraukti. Naujasis ministras Euclidas Tsakalotos taip pat yra akademikas ir ekonomistas, o jo požiūris daugeliu klausimu sutampa su Y. Varoufakio.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...