captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kokia tikroji Graikijos problema?

Visi debatai apie Graikijos finansinę krizę greitai virsta diskusija apie spaudžiančius terminus: skolų grąžinimas, refinansavimas, susitikimai su Tarptautiniu valiutos fondu ar Europos Centriniu Banku. Iki šiol šie terminai vis būdavo nukeliami. Dar vienas jų artėja – tai birželio 30-oji. Diena, kai Graikija turi grąžinti skolą – 1,7 milijardo dolerių, kurių ji neturi.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Visi debatai apie Graikijos finansinę krizę greitai virsta diskusija apie spaudžiančius terminus: skolų grąžinimas, refinansavimas, susitikimai su Tarptautiniu valiutos fondu ar Europos Centriniu Banku. Iki šiol šie terminai vis būdavo nukeliami. Dar vienas jų artėja – tai birželio 30-oji. Diena, kai Graikija turi grąžinti skolą – 1,7 milijardo dolerių, kurių ji neturi.

Kaip pastebi „The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum, besekant visas šias istorijas galima lengvai pasiklysti tarp ekonominio žargono. Graikija, kuri daugiau nebegali skolintis iš kapitalo rinkų, dabar yra visiškai priklausoma nuo Europos finansinių institucijų. Tam, kad užtikrintų, jog nešvaisto pinigų veltui, šios institucijos nustatė apribojimus Graikijos vyriausybės išlaidoms. Graikija savo ruožtu siekė išsisukti nuo apribojimų ir paneigti susitarimus, išnaudodama taisykles protu nesuvokiamais būdais, besiskolindama iš vienos sąskaitos, kad padengtų skolą kitoje. Reikia sugebėjimų tam, kad galėtumei nepasimesti šioje skaičių epopėjoje.

Tačiau iš tiesų ne skaičiai atspindi tai, kas yra pavojuje. Krizė Graikijoje nuo pat pradžių nėra ekonominė istorija: tai politinė istorija apie pažadus, kuriuos vyriausybės duoda savo piliečiams ir apie kiekvienos valstybės gebėjimą garantuoti tam tikrus gyvenimo standartus ne tik Graikijoje, bet ir visoje Europoje.

Dabartinė Graikijos vyriausybė buvo išrinkta remiantis visiškai klaidinga prielaida: kad Graikija galės toliau turėti vieną brangiausiai kainuojančių pensijų sistemų ir vieną didžiausių biurokratinių aparatų Europoje, o už tai sumokėti iš esmės turėtų kitos šalys. Ne visi graikai tiki šia pasaka, tačiau tikinčiųjų pakako tam, kad būtų išrinkta kraštutinės kairės ir kraštutinės dešinės valdančioji koalicija. Abi partijos viešai pareiškė nepaklusiančios finansinių institucijų nustatytoms taisyklėms ir pabrėžė, kad nemėgsta už juos metų metus mokančios Europos Sąjungos ir verčiau rinktųsi sąjungą su Rusija.

Tačiau kitos vyriausybės Europoje taip pat turi savo rinkėjus, kurių daugelis klausėsi priešingos žinutės: vyriausybės privalo gyventi pagal savo išgales. Tai labiausiai žinoma kaip vokiška mantra, tačiau būtų klaida įsivaizduoti, kad mūšis Europoje yra titanų kova tarp rūsčios Vokietijos ir bejėgės Graikijos. Karikatūristams gali patikti imtynių tarp Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Graikijos ministro pirmininko Alexio Tsipro idėja, tačiau daugybė kitų valstybių irgi įneša savo politinį indėlį į šį žaidimą.

Po 2008-ųjų finansų krizės TVF taip pat traukė Airijos ekonomiką iš finansų krizės. Bet Airija susitelkė ties planu ir susitarimais ir iki 2014 metų tapo sparčiausiai augančia ekonomika Europoje. Latvija išgyveno tokią pat gilią ekonominę krizę kaip ir Graikija, neteko daugiau nei penktadalio bendrojo vidaus produkto, tačiau taip pat atsitiesė, šalies ekonomika ėmė augti. Tad kodėl, turėdami tokią patirtį, Airijos ar Latvijos rinkėjai turėtų pritarti Graikijos reikalavimui rinktis kitą kelią?

Tuo tarpu Ispanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose tiek dešiniosios, tiek kairiosios populistinės partijos, kai kurios iš jų – labai panašios į Graikijos valdančiąją partiją „Syriza“, grasina besistengiančioms išlaikyti fiskalinį balansą, likti Europos Sąjungoje ir žaisti pagal esamas taisykles vyriausybėms. Jei Graikijai bus leista pakeisti tas taisykles, daugeliui Europos politikų taps žymiai sunkiau laimėti kitus rinkimus. Kai kuriems šių politikų blogas Graikijos scenarijus reikštų jų pačių politinę mirtį.

Stebuklai vis dar galimi: A. Tsipras galėtų suprasti, kad jo šantažas neveiksmingas. Graikai ėmė sakyti „tiesiog stebėkite, kaip mes žlungame“, „būkite mums malonūs, kitaip imsime bendradarbiauti su Rusija“ ir stebėti, kaip reaguosime. Tačiau pavojuje atsidūrė ne tik Graikija: tai ir daugybės Europos vyriausybių stabilumas, ir fiskalinio padorumo samprata. Todėl tiek daug žmonių norėtų pavadinti A. Tsiprą apgaviku, surizikuoti, leisti Graikijai bankrutuoti ir žiūrėti, kas nutiks tuomet.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...