captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Postas: žmonės – gyvūnai, sutverti valgyti mėsą. Ir tai nebėra gerai

Žmonių protėviai išmoko suvaldyti ugnį ir pradėjo ją naudoti maisto ruošimui. Iš termiškai apdorotos mėsos jie sugebėjo pasisavinti kur kas daugiau maistingų medžiagų, kur kas daugiau energijos. Išaugęs maisto medžiagų (daugiausiai – mėsos) panaudojimo efektyvumas iš esmės mūsų protėvius pavertė panašiais į dabartinius žmones: jiems išsivystė didelės smegenys, šiandieninė žmogaus anatomija.
Vyras valgo sumuštinį. Reuters/Scanpix nuotr.
Vyras valgo sumuštinį. Reuters/Scanpix nuotr.

Žmonių protėviai išmoko suvaldyti ugnį ir pradėjo ją naudoti maisto ruošimui. Iš termiškai apdorotos mėsos jie sugebėjo pasisavinti kur kas daugiau maistingų medžiagų, kur kas daugiau energijos. Išaugęs maisto medžiagų (daugiausiai – mėsos) panaudojimo efektyvumas iš esmės mūsų protėvius pavertė panašiais į dabartinius žmones: jiems išsivystė didelės smegenys, šiandieninė žmogaus anatomija.

Kitaip tariant, nors tai nepatiks veganams, vegetarams ir žaliavalgiams, žmonėmis esame dėl to, kad valgome mėsą. Keptą ar virtą. Tik štai bėda – žmonių kiekis planetoje šiandien jau perkopė 7 milijardų ribą ir numatoma, kad dėl augančio pragyvenimo lygio vis daugiau šiandienos skurdžių pasaulio regionų žmonių, didžiąją dalį kalorijų gaunančių iš augalinės kilmės maisto, turės pakankamai pinigų, kad galėtų maitintis mėsa. Jie, be abejonės, tai ir darys. Dėl to 2004 metais buvo prognozuojama, kad iki 2020 metų mėsos suvartojimas pasaulyje padvigubės. Kiek naujesnė prognozė numato, kad mėsos suvartojimas padvigubės iki 2050 metų.

Nesvarbu, kuri ataskaita teisingesnė – turėtume pripažinti, kad mėsos vartojimas augs sparčiai. O mėsos auginimo efektyvumas yra menkas: vienam kilogramui „gyvo svorio“ jautienos išauginti reikia nuo 5 iki 20 kilogramų pašaro (priklausomai nuo jo kokybės ir sudėties). O kur dar vanduo, kur žemės plotai? Kur karvių išmetamas metanas – šiltnamio dujų poveikiu pasižymintis junginys?

Kitaip tariant, kelis kartus išaugęs mėsos suvartojimas ekologiniu požiūriu yra labai prastos naujienos, ilgainiui galinčios reikšti ne šiaip mėsos trūkumą ir jos kainos augimą, bet ir geopolitinius neramumus, „maisto ir vandens karus“.

Markas Postas. K. Čachovskio (DELFI) nuotr.

Sprendimą tokiai globaliai problemai siūlo Mastrichto universiteto (Nyderlandai) profesorius Markas Postas, prieš pusantrų metų išgarsėjęs tuo, kad pirmąkart žmonijos istorijoje pasiūlė ekspertams paragauti laboratorijoje išaugintos mėsos. Apie savo pasiekimus ir mėsos gamybos ateitį jis pasakojo konferencijos „Login“ lankytojams.

Tiesa, anąsyk išragautas mėsainis iš tikrųjų buvo tik „panašus“ į mėsainį: jo kepimui panaudotos mėsos ląstelės buvo baltos, todėl jas teko padažyti, kad atrodytų panašesnės į tikrą mėsą. Ir nors maisto kritikai buvo labai atlaidūs, akivaizdu, kad skonio ir tekstūros savybėmis šis mėsainis neprilygo tikrai maltai mėsai. Esminis pirmojo mėsainio trūkumas, kurį pabrėžė maisto kritikai ir pats M. Postas – riebalų trūkumas. Kitas trūkumas, kurį pastebėjo net ir neragavę šio mėsainio – kaina. 250 tūkst. eurų už vieną mėsainį! Tokios sumos nesukrapštytų ne tik prakutę afrikiečiai – jos gailėtų net ta 1 proc. turtingiausių vakarų valstybių gyventojų „grietinėlė“.

Procesas

Anot M. Posto, gyvų audinių auginimo laboratorijoje pagrindas – kamieninės ląstelės. Skirtingai nei manyta, kamieninių ląstelių iš tiesų esama praktiškai visuose audiniuose, net ir paprasčiausiame raumenyje. Susižeidus natūraliam organizmui kamieninės ląstelės skubiai imasi darbo – jos „užtaisinėja“ pažeidimo zoną gamindamos rando audinį. Bet raumenų kamieninės ląstelės vietoje šio audinio gamina raumens audinį. Paėmus tas ląsteles ir laikant jas tinkamoje terpėje, kamieninės ląstelės tarsi gyvame organizme tampa raumens ląstelėmis, dauginasi ir auga.

„Kaip mes tai darome? Bakstelime karvei į subinę, paimame nedidelį kiekį raumens – tik centimetro ilgio ir milimetro skersmens audinio mėginį. Ir jame jau būna keli šimtai tūkstančių kamieninių ląstelių. Galime leisti joms augti ir daugintis. Iš tokio mažo raumens gabalėlio galime užauginti 10 000 kilogramų mėsos. Dėl to karvių poreikis planetoje sumažėtų nuo pusės milijardo iki galbūt 30 tūkstančių“, – konferencijos „Login“ lankytojams pasakojo mokslininkas.

Raumenų ląstelės, anot M. Posto, ypatingos tuo, kad joms augti reikalingas judėjimas, jos turi atlikti darbą. Kad raumuo būtų storas, jis turi sportuoti. Be to, ląstelės, auginamos M. Posto laboratorijoje, panašiai, kaip ir gyvame organizme, pasižymi gebėjimu jungtis ir formuoti primityvias raumenų skaidulas. Treniruojamos raumenų ląstelės vos per parą pradeda vystyti ir sausgyslių užuomazgas. Po trijų savaičių tokių ląstelių susitraukimų skatinimo jos pradeda traukti viena kitą, formuoti raumens audinį ir gaminti baltymus – junginius, kurie yra pageidautini ir būtini mėsai.

Ateitis

Mokslinis procesas – tai ne akimirksniu įvykstantis stebuklas, o daugybės metų, litrų išlieto prakaito ir cisternų išgertos kavos reikalaujantis darbas. Būtent tuo – laboratorijoje auginamos mėsos trūkumų šalinimu – dabar ir užsiima Mastrichto universiteto mokslininkai.

Dirbtinės jautienos gabalėliai Maastrichto universitete, kur darbuojasi M. Prosto komanda. AFP/Scanpix nuotr.

Kad jautienos auginimas laboratorijoje būtų perspektyvus, jis turi būti efektyvesnis nei tradicinėje fermoje. Kitaip tariant, norint, kad laboratorinis mėsainis išspręstų pasaulinę apetito mėsai problemą, jis turi būti ir ekonomiškas ir ekologiškas.

M. Postas numato, kad laboratorijoje auginant mėsą reikia ieškoti būtų visiškai atsisakyti bet kokių gyvulinės kilmės produktų, išskyrus pačias raumens ląsteles, kurios, kaip jau minėta, taip pat būtų gaunamos galvijų stipriai netraumuojant.

Ideali terpė ląstelėms auginti yra embrioninis galvijų serumas. Kitaip tariant, medžiaga, kuri kainuoja karvių gyvybes ir yra labai brangi. M. Postas DELFI sakė, kad dabar aktyviai ieškoma jos pakaitalų – išbandyta daugiau nei 400 skirtingų augalinės kilmės aminorūgščių ir kitų elementų mišinių variantų, iš jų jau atrinkti perspektyviausi. Daugiausiai žadantis būtų gaminamas iš jūrų dumblių.

Dar viena svarbi tyrimų kryptis – efektyviausias maisto medžiagų panaudojimas. Kol kas šiuo atžvilgiu perspektyviausiai atrodo ląstelių auginimas ne didelėse lėkštelėse, o nedidelėse, milimetro skersmens sferose, kurios sugeba pasisavinti daugiausiai maisto medžiagų iš terpės. „Ilgainiui norėtume mėsą auginti į 25 tūkst. litrų talpos cisterną supiltose mikrosferose“, – sakė M. Postas.

Preliminarūs skaičiavimai rodo, kad taikant tokį ląstelių auginimo metodą, vandens ir žemės ploto sąnaudas, reikalingas jautienai užauginti, galima sumažinti net 90 proc., o energijos sąnaudas – 60 procentų.

Mokslininko teigimu, parduotuvių lentynose pirmosios pakuotės su laboratorijoje išaugintu faršu gali atsirasti jau po 5–6 metų. Tiesa, jis kurį laiką bus labai, labai brangus, bet ilgainiui gamyba pigs.

Skonis

Be abejo, kad laboratorijoje auginama mėsa būtų patraukli, jos skonis ir tekstūra turi būti kuo panašesni į tikros mėsos. Prabangiojo pirmo mėsainio ragautojai tikino, kad mėsos tekstūra buvo nebloga, o skonis – „pakenčiamas“.

Markas Postas demonstruoja pirmuosius dirbtinės mėsos ląstelių pavyzdžius. 2011-ųjų AFP/Scanpix nuotr.

Dabartinius kritikų nurodytus trūkumus M. Postas ketina šalinti augindamas riebalinio audinio ląsteles ir jas maišydamas su raumenimis. Ir šios ląstelės jau sėkmingai dauginasi bei auga. Riebalinio audinio augimas skatinamas naudojant natūralias riebiąsias rūgštis. Įdomu tai, kad taikant šį metodą karvių kamienines ląsteles galima paskatinti ir gaminti riebiąsias rūgštis – gaminti jų daugiau, nei natūraliuose audiniuose. Tokiu būdu galima pagaminti „sveikesnę“ mėsą.

Jautienai raudiną spalvą suteikia baltymas, vadinamas mioglobinu. Jis struktūriškai panašus į deguonį pernešantį hemoglobiną. Šio baltymo jautienoje turi būti iš tiesų daug. Štai, palyginimui, kiaulių ar paukščių kraujas yra toks pats raudonas, kaip ir galvijų, bet mėsa kur kas šviesesnė – dėl to, kad raumenyse mažiau mioglobino. Įdomu tai, kad ląstelės gaminti šį baltymą skatinamos mažinant deguonies kiekį aplinkoje. „Labai paprasta, nežalinga ir efektyvu“, – sakė mokslininkas.

Kalbant apie maistingumą ir mėsos mitybinę vertę, M. Postas DELFI sakė, jog pačios ląstelės kai kurių įprastai iš mėsos gaunamų medžiagų (pvz., vitamino B12) negamina, todėl jų į pardavimui ruošiamą mėsą reikėtų pridėti papildomai (šį vitaminą sugeba sintetinti kai kurios bakterijos). Tačiau kartu ląstelės negamina ir kai kurių medžiagų, kurios, mokslinių tyrimų duomenimis, yra susiję su žarnyno vėžio raida. Kitaip tariant, išvysčius gamybos metodus mokslininkai įgytų galią ne tik apsaugoti planetą nuo maisto ir vandens karų, bet ir pačius žmones apsaugoti nuo specifinių su mėsos vartojimu susijusių ligų.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...