Žurnalistas, automobilių testuotojas Vitoldas Milius sako, kad mėgstamiausios mašinos iki šiol neturi, tačiau mėgsta išmėginti skirtingus modelius. Pasak pašnekovo, automobiliai jį lydi nuo pat vaikystės, todėl džiaugiasi galintis hobį paversti darbu.
LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame žinomų žmonių klausia, kokius automobilius jie vairuoja, kokie svarbiausi daiktai turi būti automobilyje, kaip vertinama gyventojų vairavimo kultūra.
– Kokią svarbą jūsų gyvenime užima automobilis? Kuo jis yra prasmingas, naudingas, patogus?
– Mano gyvenime automobilis yra svarbiausia tema. Man automobiliai yra viskas. Kaip mano a. a. tėvukas sakė: „Tu gimei jau su kažkokia automobilio mikroschema“. Tai mano ir mokslai, ir veikla, ir hobis, ir darbas, – viskas yra automobiliai. Čia gal tokia labiau sėkmės istorija, kai hobis sutampa su veikla, kuri leidžia tai monetizuoti.
Turbūt nesu tas tradicinis žmogus, kuris atsakytų: taip, vairuoju, nes patinka, reikia. Ne, man visas gyvenimas yra automobiliai, jie užima didžiulę, labai svarbią dalį.
Man automobiliai yra viskas. Kaip mano a. a. tėvukas sakė: „Tu gimei jau su kažkokia automobilio mikroschema“.
– O kada įsigijote pirmąjį automobilį ir koks jis buvo?
– Aš pirmą automobilį nusipirkau pats 1986 m., tik gal dar su tėvų pagalba. Tai buvo zaporožietis – „ZAZ-968“. Aš jį nusipirkau grįžęs iš kariuomenės, nes buvau pirmo kurso studentas. Beje, buvau automobilių specialybės studentas – inžinierius-mechanikas. Mano tėvukas buvo kitos srities mokslininkas. Kai sakiau: „Tėvai, duok man mašiną važinėti“, nes šeimoje turėjome automobilį, tai, sako, šiaip studentai važinėja troleibusais.
Tada ir nusipirkau zaporožietį. Jis buvo labai pigus, bet nekoks automobilis – tiesiog buvo geras mokymų fragmentas, su juo aš išmokau ir remontuoti. Vairuoti aš mokėjau, man tėvukas leido važiuoti lygiai nuo tos minutės, kai pasiekiau pedalą, gal nuo 10–12 metų. Kaime leisdavo pačiam visiškai važiuoti, būti vienam prie vairo. Kol nepasiekiau pedalo, leido vairuoti sėdint jam ant kelių. Tai buvo mano didžiausias noras nuo gimimo.
– O kalbant apie dabartį, kokį automobilį vairuojate?
– Mano veikla, darbas būnant automobilių testuotoju, apžvalgininku leidžia neturėti kasdieninio automobilio. Juos gal galima vadinti kontraktiniais automobiliais – tiek ilgesniam, tiek trumpesniam laikui išbandau naujausius modelius. Vienu metu jų turiu gal kokius tris: „Škoda“, „Honda“ ir „Peugeot“, bet jie keičiasi, turiu bandyti ir visus kitus naujus automobilius, atsirandančius rinkoje.
Ilgesniojo tarpsnio automobiliai uždengia buitinį poreikį važiuoti, o trumpalaikiams, savaitgaliniams, trijų dienų testams aš visada turiu kažkokį kitą automobilį.
Turiu ir asmeninių automobilių, bet visi jie yra istoriniai – neturiu tokio kaip žmonėms aiškiai suprantamo kasdienio, apynaujo automobilio. Kai kurie istoriniai automobiliai yra tinkami buitiniam važiavimui, bet nelabai aš noriu juos kišti į mūsų žiemišką druską, tai į ją keliauja tik nauji automobiliai.
Kai sakiau: „Tėvai, duok man mašiną važinėti“, nes šeimoje turėjome automobilį, tai, sako, šiaip studentai važinėjasi su troleibusais.
Gal ir norėčiau turėtų vieną savo favoritą automobilį, bet tokio nėra. Man patinka daugybė automobilių iš skirtingų kampų. Turbūt būčiau laimingesnis ir gal net ir norėčiau turėti tą vieną savo kažkokį favoritą, tebūnie jis koks brangus. Matyt, siekčiau to tikslo ir turėčiau tokį automobilį. Bet man tiek daug automobilių patinka įvairiais kampais – kai kurie yra labai gražūs ir negražūs automobiliai.
Pavyzdžiui, juokiamasi iš „Fiat Multipla“, o man tai yra įdomus sprendimas, žymaus dizainerio kūrinys. Ir kuo toliau, tuo labiau jis brangsta. Man patinka įdomūs, kuo nors kitokie automobiliai. Šiuolaikinius automobilius piešia kompiuteris pagal gautą užduotį, o kiekvieno gamintojų užduotis yra parduoti kuo daugiau. Vadinasi, kad tas automobilis tiktų kuo didesniam kiekiui žmonių, o tai reiškia, kad jis bus labai vidutiniškas. Tai man patinka tie, kurie nuklysta į klystkelius, į šonus, nesvarbu, kokio skonio ar masei pataikyta. Jis gali būti labai nesėkmingas komerciškai žiūrint iš gamintojo pusės, bet labai fainas, įdomus sprendimas.
– Kalbant dar apie tuos modelius su automobiliu, kuriuos pats turite, kokios markės automobiliai, kuo jie jums svarbūs?
– Pavyzdžiui, turiu „Mercedes-Benz W124“, kuris puikiai tinkamas kasdienai. Galima su juo ir dabar važinėtis, jis pakankamai komfortiškas. Kuo jis ypatingas – man labai dailus tradicinis sedanas, labai gražių formų. Tai tų laikų automobilis, kai gamino, kad galėtų nuvažiuoti milijoną kilometrų.
Kalbant apie to laikotarpio automobilius, aš buvau Tarybų Sąjungos vaikas, tuo metu matėme tik tarybinius sovietinius automobilius. Jie mums buvo mums irgi kaip svajonė, bet nebūtinai kaip automobilis, bet kaip noras važiuoti, kaip laisvės išraiška.
Man tėvukas leido važiuoti lygiai nuo tos minutės, kai pasiekiau pedalą, gal nuo 10–12 metų. Kaime leisdavo pačiam visiškai važiuoti, būti vienam prie vairo. Kol nepasiekiau pedalo, leido vairuoti sėdint jam ant kelių.
Atėjus Nepriklausomybei aš pradėjau važinėti į Vokietiją pirkti automobilius. Man buvo tokia begalybė jūra visokių modelių, kai po septynių mintinai mokamų automobilių varžtais tu patenki į visišką vandenyną iš balos – kaip kempinė siurbi juos visus. 1980–1996 m. modeliai beveik visi patinka. Tik nėra to vieno, kad va šakės, kuris nors būtų išvis žvaigždė.
– Įprastai gyventojai, turėdami savo automobilį, į jį prisideda įvairiausių kelionei reikalingų daiktų. Bet svarstau – kai nuolat testuojate vis skirtingas skirtingus automobilius, tikriausiai vykstate beveik be daiktų?
– Iš tikrųjų neturiu jokių daiktų automobilyje. Absoliučiai niekada. Man labai patinka, kai nėra daiktų. Net keista atrodo, kai sėdi pas pažįstamą į mašiną ir ten pilna visko. Kai važiuoju kažkur keliauti automobiliu, natūralu, pasiimu lagaminą ar kažkokią tašę, kuprinę į biurą. Vagims mano mašinoje liūdna, ten neras ką pavogti.
Jeigu aš išvykstu į labai ekstremalų važiavimą, aš savo garaže turiu visą reikalingą įrangą. Kai važiuoju tai vykdyti, įsimetu tą dėžę, jeigu važiuočiau bekele. Kai grįžtu, tą aliuminę dėžę aš ir išimu. Ji gyvena mano garaže, o ne automobilyje.
– Galbūt yra kokių nors įsiminusių išskirtinių situacijų vairuojant automobilį?
– Skridau lėktuvu po vieno automobilio testavimo. Rygoje tas lėktuvas ne laiku nusileido, nespėjau į lėktuvą, skridusį į Vilnių. Skrydžių bendrovė man pasiūlė arba nakvoti Rygoje ir skristi kitą dieną, arba pasiūlė taksi. Man svarbu buvo ryte būti Vilniuje, skaičiavau, kad atvyksime 4 valandą ryto. Galvojau, atsisėsiu, pamiegosiu taksi automobilyje, tegul mane veža. Nuvažiavus kokius 10 kilometrų su taksistu, supratau, kad jis absoliučiai „nepataiko į kelią“ – jis miega.
Jam sakau: „Žiūrėk, tėvai, kažkaip užmuši mus abu taip važiuodamas.“ Sako, žinok, yra blogai. Pasiūlė sustoti kelkraštyje, pamiegoti truputį ir važiuoti toliau. Pasiūlau kitą variantą – aš sėdu prie vairo, tu pamiegosi, atsigausi, galėsi važiuoti toliau. Jis sutiko, tai aš parvažiavau į Vilnių, pastačiau mašiną savo kieme, uždaroje teritorijoje, leidau jam toje mašinoje pamiegoti iki pat ryto. Tada atsikėliau, pažadinau jį ir atgal išvažiavo į Rygą. Va taip pabuvau taksi vairuotoju.
Vagims mano mašinoje liūdna, ten neras ką pavogti.
– Apskritai koks jūs esat vairuotojas kelyje – gal labiau stengiatės laikytis taisyklių?
– Aš turiu dar tam tikrą automobilių sporto istoriją, mano patirtis ir laikas, praleistas prie sportinio automobilio vairo, turbūt leidžia vadintis geresniu negu vidutiniu vairuotoju. Visos Kelių eismo taisyklės (KET) yra parašytos pagal vidutinį vairuotoją, kad jis galėtų išgyventi pagal tas taisykles.
Man visą laiką atrodo, kad viskas vyksta per lėtai, per saugiai, galima daryti kitaip. Kadangi tiek per televizorių, tiek per radiją turiu laidas, pasakoju žmonėms, kaip reikia vairuoti, kaip reikia laikytis KET. Tai turiu keletą taisyklių kelyje – taikau nulinę toleranciją alkoholiui, nes tu negali žmonėm pasakot vieno, o pats elgtis priešingai. Kitas dalykas – eisme aš esu ramus vairuotojas, mėgstantis vairuoti. Mano pagrindinis šūkis – vairuodamas vairuok, kad žmonės važiuodami galvotų apie važiavimą, o ne veiktų ką nors kita. Manau, kad ne greitis, o dėmesio trūkumas atveda prie nelaimių.
Vairuotojo elgsena kelyje parodo jo charakterį, gyvenimo kasdienybę.
– Kaip vertinate šiuo metu šalies vairuotojų vairavimo kultūrą?
– Vairuotojo elgsena kelyje parodo jo charakterį, gyvenimo kasdienybę. Mano pažįstamas žymus lenktynininkas Valteris Riolis yra pasakęs, kad visas savo bėdas, nuotaikas turi palikti išorėje ir išvažiuoti būdamas visiškai švarus. Faktas, kad kai kuriems žmonėms taip nepavyksta, jie savo emocijas perkelia vairuodami kelyje. Kiti vairuotojai juk nepažįsta jūsų, nežino, kad jums viršininkas ką nors piktai pasakė ar su žmona susipykote, o jūs savo agresija demonstruojate pyktį kelyje. Tai daro įtaką ir kitų vairuotojų reakcijoms. Šito mes turbūt niekada neišvengsime, visada bus tam tikrų emocijų vairuojant.
Kalbant apie kultūrą, mūsų tauta yra keliaujanti, daug važiuojame, tai šalia mūsų Vakarų Europos šalys turi šiek tiek ilgesnę kultūringos elgsenos kelyje istoriją. Mes dalį tos istorijos ir patirčių tiesiog persikeliame kaip gerąją patirtį į savo kasdienybę. Tai reiškia, kad mes vis išmokstame mandagių dalykų, kurie plinta kaip geometrinė progresija. Sakyčiau, kad Lietuva yra turbūt viduriuke pagal vairuotojų elgesio kultūrą.
– Kokių tų gerųjų patirčių mūsų vairuotojai parsiveža iš kitų užsienio valstybių?
– Mes, kaip lietuviai vairuotojai, esame labai nekantrūs. Kiekvienas nekantrumas paskatina mūsų atitinkamą judesį, kuris galbūt neturi jokios prasmės, nes nebus greičiau. Žmonės mato mūsų veiksmą ir galvoja: „Kodėl aš dabar čia turiu stovėti eilėje, kai tas važiuoja ir kažkur lenda?“ Tada nusprendžia, kad gal ir aš užlįsiu.
Į užsienį nuvažiavę žmonės pastebi nusiteikimą, kad kelyje mes visi lygūs. Ar tavo pats naujausias „Porsche“, ar dar koks, Paryžiuje yra visiškai dzin, ten niekam neįdomu. Tai po truputį menksta automobilio įvaizdžio dalis.
Kitas dalykas – mes išmokstame praleisti, įleisti, padėkoti, netgi mokomės akių kontakto. Daugeliu atvejų lietuviai, būdavo, net nusisuka. Jeigu nori paprašyti žmogaus, kad tave įleistų į kitą juostą, matyt, reikia jam parodyti kažką, pasiprašyti. Tai būna, net nusisukdavo, kad tik nematytų tavo prašymo. Dabar akių kontaktas kartais įvyksta ir jis toks normalus, malonus. Visgi dar būna, kad įžūliai bando užlįsti su mašina, tada galvoji – žmogau, jeigu tu pasiprašytum, aš tikrai įleisiu, susimojuotume ir mums abiem būtų gera diena.
Mes, kaip lietuviai vairuotojai, esame labai nekantrūs.
– Gal kokios nors muzikos klausytis ar radijo laidų, kai vairuojate?
– Mėgstu, man muzika net padeda. Dažniausiai klausau kokios nors savo išsirinktos muzikos, pavyzdžiui, per „Spotify“. Rečiau klausau kokių nors knygų, nes toks klausymas reikalauja daugiau dėmesio. Jei daug kas aplinkui nesmagu, pavyzdžiui, oras, tai muzika man tada duoda šviesos bendrąja prasme.
Muzika man padeda tais sunkiais momentais, kai reikėdavo važiuoti rekordinius tolimus atstumus, tai ir kritinėse vietose išmokau, kad muzika padeda neužmigti.
Būna ir daugybė važiavimų, kurie mums labai įprasti, pavyzdžiui, į Druskininkus ar Kauną, Panevėžį. Vykdamas iš taško A į tašką B naudoju stabilaus greičio palaikymo sistemą, tada mėgstu klausyti ir radijo. Kartais pastebiu, kad kalbama apie temą, kurios aš visai nesuprantu, ja nesidomiu, bet paklausau ir suprantu, kad buvo visai įdomu išgirsti.
– Kalbant apie muzikinius stilius, gal turite kažkokį įkvepiantį arba sau labai patinkantį stilių, kurį įprastai klausotės, kai vairuojate?
– Turiu keletą muzikinių krypčių – vieną jų pavadinkime žodžiu „nostalgija“. Tai reiškia kažkokią muziką, kuri buvo vos ne mano vidurinės mokyklos ar universiteto pradžios, pirmųjų pažinčių, meilių, šokių – tai 1980–1990 m. muzika.
Tačiau man labai patinka ir šiuolaikinė muzika. Esu elektroninės muzikos mylėtojas, ypač automobilyje. Dar ir muzikos programėlės algoritmas pasiūlo naujų pasirinkimų pagal klausomas dainas, tai tada atrandu muziką, kurios turbūt pats niekada nebūčiau nei ieškojęs, nei suradęs.
