Eismas

2018.11.19 10:55

Misija „Kaimietis ieško automobilio“ Lietuvos metų automobilio stovykloje

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, LRT.lt2018.11.19 10:55

Kasmet lapkritį į Druskininkų viešbutį „Europa Royale“ suvažiuojantys Lietuvos žurnalistų autoklubo nariai, renkantys Lietuvos metų automobilį, jau beveik dešimtmetį tęsia tradiciją pasikviesti čiabuvį kolegą ir pasiūlyti išbandyti keletą konkurse dalyvaujančių transporto priemonių. Pirmaisiais metais tiesiog pavairuodavau tai, ką patys renginio organizatoriai rekomenduodavo, ir kur nors pasidalindavau įspūdžiais – vietinėje žiniasklaidoje arba feisbuke. Vėliau pats susigalvodavau sau misiją, kad bandomi automobiliai nebūtų pernelyg skirtingi ir sunkiai palyginami tarpusavyje.

Taip atsirado nuostata kasmet ieškoti nuosaikiai įkainoto automobilio, kuris geriausiai tiktų pirmą kartą iš naudotos į naują transporto priemonę sumaniusiems persėsti lietuviams. Nedidelis nebrangus naujas benzininis arba hibridinis automobiliukas, įsigytas lizingu, vietoje prieš 10-15 metų buvusio prabangaus dyzelinio griozdo su atsukta rida iš turgaus – tokį pasirinkimą anksčiau ar vėliau mokestinėmis priemonėmis mums bandys įpiršti įstatymų leidėjai.

Peržvelgęs „Lietuvos metų automobilio 2019“ pretendentų sąrašą, supratau, kad šiemet laikytis tokios nuostatos bus sudėtinga. Atrodo, kad Lietuvoje staiga išnyko asfaltas, o visi naujų automobilių pirkėjai tapo medžiotojais, žvejais ir laukinės gamtos mylėtojais. Iš 33 Lietuvos metų automobilio 2019 rinkimų dalyvių net 17 yra didesnio pravažumo modeliai (SUV), 4 –varomi vien tik elektra, kainos labiau panašios ne į transporto priemonių, o į nekilnojamojo turto objektų. Teko šiek tiek pakeisti savo susigalvotą misiją ir ieškoti tarp jų idealaus automobilio kaimiečiui, tinkamiausio važinėti ne tik asfaltuotais keliais, bet vis tiek dar įperkamo ne tik „Agrokoncerno“ šeimininkui.

„Suzuki Ignis“, R. Sadausko/LRT nuotr.

Pirmą iš „Lietuvos metų automobilio 2019“ bandymų stovyklos aikštele tapusio viešbučio kiemo išvairavau „Suzuki Ignis“. Tarsi tyčia taip nutiko, kad tuo metu keliuką iš viešbučio aikštelės mirksėdamas avarinėmis šviesomis beveik užblokavo maisto produktus atvežęs sunkvežimis. Nenorėdamas gaišti laiko, pabandžiau prasisprausti per tarpą tarp jo bei greta stovėjusio automobilio ir paaiškėjo, kad aukštoka vairuotojo padėtis, aiškūs „Ignis“ gabaritai ir nemaži veidrodžiai puikiai tinka miesto spūstims. Kasmet iš naujo lopomas kurorto priemiesčio Baltašiškės asfaltas – jokių nemalonių garsų ar vibracijų. Bet į Gailiūnų kalną benzininis 1,2 litro varikliukas traukė sunkiai ir prašėsi jungti žemesnę pavarą bei didinti apsukas.

Miško keliuku nuo Snaigupės kaimo iki Leipalingio-Druskininkų plento pravažiavau ant leistino greičio ribos, nes net ir ten, kur vos 3,7 m ilgio „Ignis“ imdavo linguoti pirmyn-atgal arba svyruoti į šalis, tai nė ištolo nepriminė senovinių rėminių visureigių siūbavimo. Į tikrą bekelę sveikos nuovokos vairuotojui kišti lengvąjį automobilį nėra jokios prasmės, bet 180 mm prošvaista ir 4 varantys ratai teikė pasitikėjimo, kad bent jau patežusiame žvyrkelyje nestrigsiu.

Bazinės komplektacijos „Suzuki Ignis“ Lietuvoje kainuoja 13 999 euro, todėl kabinėtis prie kieto apdailos plastiko nemačiau jokios prasmės. Priekyje nesibaksnodami alkūnėmis gali keliauti du vidutinio ūgio žmonės, bet įsisodinęs dar porą keleivių į Veisiejų turgų jau nevažiuočiau, nes porai maišų vištų lesalo ir kokiam nors rakandui iš sendaikčių skyriaus vietos bagažinėje, kai užpakalinės sėdynės nustumtos atgal, gali ir pritrūkti. Grybauti irgi geriausia išsiruošti vienam arba dviese, nes reikės juk kažkur susikrauti laimikį.

„Kia Ceed“, R. Sadausko/LRT nuotr.

Persėdu iš japonų mažylio į gerokai didesnį korėjiečių pramonės šedevrą – naująjį „Kia Ceed“. Automatinė 7 pavarų dėžė, odos apdaila, lengvai apsukas renkantis benzininis variklis su turbina – niekas neprimena pilkų ano amžiaus pabaigos korėjietiškų „kibirų“, kuriuos prieš abi krizes lietuviškos kompanijos pirkdavo savo žemiausios grandies vadybininkams. Vokiškiems konkurentams golfo klasėje ir pačiam „VW Golf“ teks pasispausti, nes „Ceed“ atrodo ir valdomas ne ką prasčiau už juos, o vairuotojui talkinančios elektronikos prifarširuotas tiek, kad taip ir nespėjau išsiaiškinti, kaip atsijungia ta nesąmonė, purtanti vairą kiekvieną kartą, kai siaurame kelyje į Liškiavą užvažiuodavau ant vidurio linijos.

Tokiam kaip aš neūkininkaujančiam kaimiečiui užteks net ir „Ceed“ hečbeko bagažinės, bet yra dar „Kia Ceed SW“ universalas su 625 litrų bagažine, o nulenkus sėdynes, joje galima sutalpinti net 1 694 l – nors šieną iš laukų vežiok. Tik malonumo išvažiuoti į laukus tikėtis neverta, nes net ir ant nelygaus asfalto jau girdėjau, kaip padangos taško balas, kiekviena žvyro dalelė atsitrenkia į posparnius. Bazinė naujojo „Ceed“ hečbeko kaina pasiekė 14 990 eurų, o už tiek man norėtųsi geresnės garso izoliacijos, o gal tiesiog palikti korėjiečių kūrinį miestiečiams ir pasidairyti kažko kito.

Jei jau kalba nukrypo link kainos, tai Europoje negali būti nieko pigesnio už „Dacia“, Rumunijoje renkamą iš to, kas jau neberinka naujausiems „Renault“ automobiliams. Internetuose klaidžioja juokingi filmukai, kaip už algas, primenančias provincijos lietuvių pajamas, prie „Dacia“ konvejerio dirbantys rumunai tranko neužsidarančias automobilių dureles, bet tai tikriausiai yra konkurentų provokacija. O „Lietuvos metų automobilio 2019“ konkurse dalyvauja antros kartos „Dacia Duster“, kurio bazinė versija kainuoja vos 9 990 euro.

„Dacia Duster“, R. Sadausko/LRT nuotr.

Prieš pat 2008 m. krizę pristatinėdami Lietuvos rinkai niekam čia negirdėtus „Dacia“ automobilius, „Renault“ atstovai pakvietė juos išbandyti rajoninių laikraščių žurnalistus. Gal todėl, kad pirmos kartos „Dacia Logan“ sedanas buvo toks baisus, ypač žvelgiant iš galo, bet taip komfortiškai važiavo žvyrkeliais, kad tik kaimiečiai galėtų deramai tai įvertinti.

Palyginus su juo, 2018 m. „Dacia Duster“ – tikras dizaino šedevras. Žinoma, konkurso komisijai atgabenta prabangiai sukomplektuota dyzelinė jo versija su 4WD, klimato kontrole, lietais ratlankiais, dideliu ekranu centrinės konsolės viduryje, o už mažiau kaip 10 tūkst. eurų gaučiau bazinę „Accces“ komplektaciją be jokių kietą plastiką maskuojančių grožybių – 84 kW 1,6 l benzininis variklis, priekiniai varantys ratai ir net vietoje magnetolos žiojėtų tuščia ertmė. Gal taip ir geriau, nes prieštvaninis 1,5 dCi turbodyzeliukas ne tik triukšmingas, bet padoriai traukia tik labai siaurame sūkių ruože. Gaila tik netekti 6 pavarų dėžės, kuri ne tik taupo degalus keliaujant greitkeliu, bet ir maloniai junginėjasi mieste.

R. Sadausko/LRT nuotr.

„Duster“ stichija – provincijos žvyrkeliai. Nusibeldžiau į patį Druskininkų savivaldybės pakraštį, už Smarliūnų, kur apie asfaltą niekas dar nė nesvajoja, o antrą dieną iš eilės merkęs rudeninis lietus kelio dulkes pavertė koše. Persijungiu į 2WD režimą iki be jokio streso žvyruotame kelyje įsibėgėju iki greičio, kurio pareigūnų akivaizdoje geriau būtų neminėti. O jau grįždamas į kurortą vingiuotu asfaltu pagaunu save bepatikintį, kad šitą visureigiškos išvaizdos automobilį gal netgi malonu vairuoti. O ir jo išvaizda visai ne bjauri – mano nuomone, ne itin pavykusį pirmosios kartos modelio galą išgelbėjo naujos formos žibintai, o priekis ir buvo pakenčiamas.

Atsidaręs bagažinę pamaniau, kad galėčiau sakyti atradęs idealų kaimiečio automobilį, bent jau iš tų, kurie šiemet dalyvavo „Lietuvos metų automobilio“ konkurse, jei abejonių nekeltų ilgalaikių testų ataskaitos apie pirmosios kartos „Duster“ pavarų dėžės gedimus ir anksti kėbulą pažeidžiančias rūdis. Bet net ir tai turėdamas omenyje, kai ateis laikas keisti automobilį, rimtai svarstysiu šito rumunų ir prancūzų mišrūno kandidatūrą, greta kitų net man įperkamų automobilių.