Eismas

2018.06.19 20:51

R. Sadauskas. Apie automobilių mokestį: Lietuva – ne tik didmiesčių gyventojai

2018.06.19 20:51

Diskusijos apie automobilių mokestį liudija vienintelį faktą – sotus alkano neužjaučia. Tai yra, diskutuojantieji, kurių pajamos dažniausiai gerokai viršija vidutinę šalies gyventojų algą ir gyvena mieste, kur įmanoma į darbą važinėti visuomeniniu transportu, tiesiog neįsivaizduoja, kad Lietuva nesibaigia kartu su Vilniaus miesto riba.

Argumentas, kad senų taršių automobilių apmokestinimas paskatins pirkti naujus ir gerokai ekologiškesnius bei važinėti visuomeniniu transportu puikiai veikia hipsteriškame organiškų apatinių bei socialiai atsakingos kavos pasaulėlyje. Bet pabandykime išeiti iš savo burbulo ir tiesiog paskaičiuoti.

Pigiausias naujas automobilis šiuo metu Lietuvoje yra „Dacia Logan“ su 1,1 l benzininiu varikliu, vidutiniškai suvartojantis 100 km apie 5,8 litro degalų. Jį galima nusipirkti už 7 800 eurų. Kam teko vairuoti šitą prancūzų ir rumunų pramonės benkartą, tas supras, kad geriau būtų iš karto dairytis į kitų gamintojų mažiausius automobilių modelius, kainuojančius apie 10 tūkst. eurų. Pasirinkimas nemažas: „Fiat Panda“, „VW Up“, „Hyundai i10“, „Toyota Aygo“, „Citroen C3“, „Renault Clio“, „Opel Corsa“, „Ford Ka“.

Atsidaręs vieno iš populiariausių gamintojų lizingo skaičuoklę, sužinau, kad sumokėjęs pradinį 1 483 eurų įnašą gausiu automobilį, už kurį kiekvieną mėnesį mokėsiu 98,37 eurus, o po 5 metų, jei iš automobilio dar bus kažkas likę, galėsiu jį išsipirkti už likutinę 3 tūkst. 163,84 eurų vertę.

Vilniečiams, kurių vidutinė alga pasak Lietuvos statistikos departamento viršija 1000 eurų per mėnesį, tokia finansinė našta – vieni juokai. Tačiau Lietuvos pakraščiuose skaičiai įgauna kitą prasmę, nes ten gyventojai vidutiniškai uždirba vos 500–600 eurų. O didelė jų dalis – minimalią algą ir mėnesio pabaigoje džiaugiasi, jeigu sugeba išsiversti taip, kad nereikėtų ieškoti trumpalaikės vartojimo paskolos.

Įsivaizduokite, kad taip gyvenantis žmogus gauna darbo pasiūlymą už 10–15 kilometrų nuo namų. Pėsčiomis – toloka, dviračiu per vasario speigus ir liepos kaitrą galėtų važinėti tik ekstremalas, o visuomeninis transportas į namus, pavyzdžiui, vienkiemyje neužsuka ir važinėja taip retai, kad prisiderinti beveik neįmanoma. O kur dar kelionės į parduotuvę, turgų, pas draugus ir giminaičius, vaikų vežimas pas gydytoją ir senolių – aplankyti artimųjų kapų. Žmogus be automobilio kaime yra tarsi neįgalus, praradęs galūnę ar gebėjimą judėti.

Jeigu mūsų hipotetinis kaimietis turi susitaupęs arba gali pasiskolinti iš pensininkų tėvų jų laidotuvėms atidėtus 1 483 eurus, kuriuos vilnietis išleistų pradiniam naujo automobilio įnašui, jis gali be jokių lizingų nusipirkti ką tik iš Vakarų Europos atgabentą ir praėjusį techninę apžiūrą 4 kartos „VW Golf“ arba B5 modelio „VW Passat“.

Dyzelinio arba ne per daug galingo benzininio su dujų įranga automobilio išlaidos kurui nesiskirs nuo tų, kurias didmiestietis patirs važinėdamas savo nauju kibiriuku. O didžiąją dalį kelio nuvažiuojant pastoviu greičiu užmiesčio ir priemiesčio keliais gali būti ir mažesnės.

Dažniausiai tokie automobiliai prižiūrimi savo jėgomis ir, jei netikėtai nesubyra, neremontuojami iki kitos techninės apžiūros. O jeigu jai pasiruošti kainuoja pernelyg brangiai, automobilis tiesiog parduodamas į laužyną arba metalo supirkėjams. Iš jų dar galima gauti bent 100 eurų.

Tokiu būdu, mūsų kaimiečiui per mėnesį automobilis kainuoja tik tiek, kiek jis išleidžia degalams ir privalomam civilinės atsakomybės draudimui. Prieš mėnesį apsidraudžiau tokį „VW Golf“ visiems metams už 45 eurus, nes eismo įvykių nesukeliantiems provincijos gyventojams, turintiems nemažą vairavimo patirtį, draudimo bendrovės taiko nemažas nuolaidas, palyginti su jaunais miesčionimis.

Iš 1 483 eurų sumos atėmęs 100 eurų, kuriuos atgausiu pridavęs metalą ir išdalinęs į 2 metus, gaunu, kad per mėnesį, neskaitant degalų ir draudimo, automobilis mūsų hipotetiniam kaimiečiui kainuoja 57,63 eurus. Tiek ir nuo minimalios algos atsidėti įmanoma.

Dabar įsivaizduokime, kad seni automobiliai apmokestinami taip, kad apie jų pirkimą tektų užmiršti. Norėdamas įsigyti naują, kaip jau skaičiavau, žmogus turėtų 5 metus mokėti 98,37 eurus per mėnesį, bet, pridėjus pradinę įmoką, išdalintą tam pačiam laikotarpiui, jau susidaro 123,08 eurai – daugiau negu dvigubai didesnė suma, negu seno automobilio. Tiek atėmus iš minimalios algos gali tekti maitintis kruopomis su dilgėlių ir balandų mišraine, o vaikus rengti jau net ne iš „Humanos“, o iš „Caritui“ suaukotų skudurų sandėliuko.

Dažniausiai tokias finansines problemos kaimų ir mažų miestelių gyventojai sprendžia būdu, jau išbandytu daugelio jų giminaičių ir kaimynų – darbo pradeda ieškoti ne savo rajone ar sostinėje, o Didžiojoje Britanijoje arba Skandinavijos šalyse. Šiais metais išvykstančių iš Lietuvos ir į ją atvykstančių žmonių skaičiai jau beveik susilygino. Tai nulėmė didėjanti vidutinė alga ir daugybė kitų veiksnių, tarp jų – galimybė santykinai pigiai pragyventi savo tėviškėje. Todėl tokiu metu geriausia būtų susilaikyti nuo bet kokių tą gyvenimo būdą iš pusiausvyros išvedančių mokestinių sprendimų, kurie, patiems jų sumanytojams to nesitikint, gali sukelti naują emigracijos bangą.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.