Eismas

2018.06.17 19:00

V. Kudarauskas. Automobilių mokestis būtinas, bet yra papildomų sąlygų

2018.06.17 19:00

Pastaruoju metu tunelio gale, kurio pavadinimas „automobilio mokestis“, matoma vis ryškesnė šviesa. Aukščiausi šalies vadovai kalba apie tokio mokesčio atsiradimo neišvengiamumą. Pateikiamos ir įvairios formos, kuriose mėginama atsakyti į klausimus: kas, kodėl ir kiek. Esu tokio mokesčio šalininkas, tačiau tik su sąlyga, kad bus pasiektas realus rezultatas atnaujinant Lietuvos automobilių parką ir mažinant taršą, o ne tik papildant valstybės biudžetą.

Manau, kad mokestis už automobilius yra vienas iš modernios šalies elementų. Tačiau, norint, kad taip būtų iš tikrųjų, turi veikti gerai apgalvotos priemonės ne tik šio mokesčio surinkimui, bet ir tikslingam panaudojimui. Todėl būtina atsakyti į klausimą – kas mokės, o kas naudosis?

Kodėl reikalingas automobilių mokestis?

Galima gražiai „vynioti“ sakant, kad tai apskritai nėra automobilių mokestis, o, kaip teigia Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, skatinimas pirkti mažiau taršius automobilius. Bet tai tas pats, tik kitais žodžiais, todėl daiktus vadinkime tikraisiais jų vardais – taršos, prabangos ar bet koks kitas mokestis, susijęs su automobiliais, ir yra automobilių apmokestinimas.

Klausimas, kam jis reikalingas, jei tiek metų puikiai ir be jo išsivertėme? Į jį labai iškreiptai mėgino atsakyti Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė. Tuomet mėginta teigti, kad už automobilių mokestį surenkami pinigai būtų skirti sumažintų pensijų kompensavimui. Trumpai tariant, pasemsime čia ir perpilsime į ten. Tai būtų buvęs visiškas fiasko, juo labiau, kad tuo metu siūlyta automobilių apmokestinimo metodika kai kuriais atvejais būtų grįžusi bumerangu patiems pensininkams. 

Tuo metu dabartinė vyriausybė dėlioja logiškesnius argumentus, kas ir už ką turėtų sumokėti. Tai džiugina, tačiau vis dar neįtikina, nes neatsakomas pagrindinis klausimas – kodėl? Mėginama atsakyti vadovaujantis argumentu, kad taip bus siekiama atnaujinti beviltiškai seną Lietuvos automobilių parką ir sumažinti oro taršą. Tačiau yra dar viena – 300 milijonų eurų – problema, kuri kaip juodas dūmų debesis pakibusi virš Lietuvos. Būtent tokią baudą gali gauti mūsų šalis, jei nespręs oro taršos problemos.

Todėl taip garsiai dabar eskaluojamas, pavadinkime, automobilių taršos mokestis yra viena iš priemonių, kaip: a) iš surinktų už šį mokestį pinigų amortizuoti baudą, jei ji būtų skirta; b) imtis realių veiksmų sumažinti taršą. Norėčiau ir viliuosi, kad atsakymas į klausimą, kodėl reikalingas automobilių taršos mokestis, yra variantas b).

Ką ir kaip apmokestinti?

Automobilis yra techniškai sudėtingas ir neturi vieno viską apibrėžiančio mato. Todėl, pavyzdžiui, remtis tik variklio darbiniu tūriu ar galingumu iš esmės netikslinga ir neteisinga. Mokestis, mano manymu, turėtų būti skaičiuojamas kompleksiškai. Tai yra, sudaromas iš trijų dėmenų. 

Pavyzdžiui, kai viena mokesčio dalis sudaroma pagal tai, kokią „Euro“ emisijų kategoriją automobilis atitinka. Šiuo metu visų „pamėgtas“ Ramūno Karbauskio „Cadillac Escalade“ atitinka „Euro 6“ standartą, todėl ši mokesčio dalis jam būtų maža, kad ir 20 Eurų. Tačiau kita mokesčio dalis galėtų būti skaičiuojama pagal variklio darbinį tūrį. Tas pats „Escalade“ turi 6,2 l darbinio tūrio variklį, todėl jam galiotų didžiausias tarifas, pavyzdžiui, 200 Eurų. Trečia dalis – galingumas. Tas pats „Escalade“ turi apie 315 kW galingumo variklį ir už tai jam būtų taikomas atitinkamas mokestis, kalbant tik teoriškai, taip pat 200 eurų. Iš viso, nors automobilis atitinka „Euro 6“ reikalavimus, tačiau yra kiti kriterijai, kurie subalansuoja metinį mokestį ir jo suma šiuo atveju siekia 420 eurų.

Paimkime kitą pavyzdį. Tokį patį „Euro 6“ standartą atitinkantį septintos kartos „Volkswagen Golf“. Už tokį standarto atitikimą savininkas moka taip pat 20 eurų. Pavyzdžiui, toks automobilis turi 1,6 l dyzelinį variklį, todėl už tai moka 30 eurų. Galingumas vos 77 kW, todėl ir mokestis už tai, tebūnie, 30 eurų. Iš viso metinis mokestis siektų 80 eurų. Abu šie pavyzdžiai rodo, kad tokia apmokestinimo tvarka leistų neprisirišti prie vieno dėmens, o subalansuoti mokestį optimaliai ir beveik individualiai kiekvienam automobiliui. Beje, tai tik pavyzdys, kaip galima apskaičiuoti mokestį. Sumos išgalvotos ir prie jų prisirišti nereikėtų.

Kita dalis sudėtingesnė, kai nežinoma, kokį „Euro“ standartą atitinka automobilis. Šiuo metu turime oro burbulų, kuriuos sunku užpildyti, kadangi kaupti duomenis apie automobilių taršos rodiklius VĮ „Regitra“ pradėjo tik nuo 2011-ųjų. Per tą laiką Lietuvoje buvo užregistruota kiek daugiau nei 900 tūkst. automobilių. Koks jų CO2 išmetamas kiekis, žinoma apie 560 tūkst. automobilių. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje registruota daugiau nei 1,3 mln. lengvųjų automobilių, apie daugiau nei pusės jų taršumą nežinoma net teoriškai. 

Tokius automobilius galima apmokestinti taip pat, pagal variklio darbinį tūrį ir galingumą, o trečiu dedamuoju galėtų būti duomenys gauti techninės apžiūros metu. Žinoma, lengviau pasakyti nei padaryti, tačiau prisiminkime, kad virš mūsų kabo 300 mln. eurų bauda, todėl modernizuoti įrangą ir taip realiai spręsti taršių automobilių problemą yra ne tokia ir didelė kaina, palyginti su baudos debesimi.

Kaip apmokestinti automobilius aišku. Tačiau, kaip pastebėjau, ne ką mažesnis galvos skausmas, kaip mokesčius surinkti. Ir šiuo atveju taip pat nesuprantu mėginimų viską padaryti sudėtingai. Reikia pasinaudoti jau egzistuojančia praktika. Pavyzdžiui, draudikų. Apsidraudei automobilį metams – puiku. Pardavei automobilį, draudimą sustabdei, likusius nepanaudotus pinigus gali perkelti kito automobilio draudimui.

Tokį pat dalyką nesunkiai galima pritaikyti ir automobilių taršos mokesčiui. Nustatomas metinis mokesčio dydis, kurį turi sumokėti dabar turimam automobiliui. Jeigu jį pardavei, pavyzdžiui, po trijų mėnesių, dalis mokesčio užšaldoma ir perkeliama kitam automobiliui. O jei nusipirkai automobilį, kuriam mokesčiai netaikomi arba jo visai neįsigijai, pinigai gražinami. Šią funkciją galėtų atlikti VĮ „Regitra“. Būtų įkurtos kelios naujos darbo vietos, o daug ką supaprastintų „po ranka“ esanti visa duomenų bazė.

Kaip panaudoti surinktus pinigus?

Norint apmokestinti automobilius, to negalima daryti tiesiog šiaip sau, nes taip susapnavo. Kaip ir minėjau anksčiau, turi būti aiški tvarka ne tik kaip mokestis surenkamas, bet ir tai, kaip jis panaudojamas. 

Galima grubiai paskaičiuoti. Pavyzdžiui, iš taršos mokesčio kasmet į biudžetą būtų surenkama 150 mln. eurų (tarkime, vidutinis metinis mokestis automobiliui yra 150 eurų, o šalyje yra 1 mln. apmokestintų automobilių). Atskaičiavus administracines išlaidas, tebūnie lieka 135 mln. Šiuos pinigus galima panaudoti tikslingai ir būtent tam, kad būtų atnaujintas automobilių parkas ir sumažinta oro tarša.

Surinkti pinigai galėtų būti skirti naujų automobilių įsigijimui. Pavyzdžiui, jeigu žmogus nusprendė įsigyti visiškai naują automobilį, kuris atitinka „Euro 6“ arba netrukus įsigaliosiantį „Euro 7“ standartą, jam suteikti ne didesnę nei 25 prc. automobilio vertės arba ne daugiau nei 4000 eurų dydžio subsidiją. Vėl gi, skaičiuojant apytiksliai, tokiu būdu per metus į gatves išriedėtų daugiau nei 33 tūkst. naujų automobilių. 

Žinoma, subsidijomis nereikėtų švaistytis į kairę ir į dešinę. Ją būtų galima suteikti tik tiems, kurie iš tikrųjų šiuo metu važinėja taršiu automobiliu ir nori jį pakeisti švaresniu, bet neturi tam pakankamai lėšų. Pavyzdžiui, jei nori subsidijos, reikėtų pateikti metinės VMI deklaracijos išrašą, kad tavo pajamos per metus neviršija 16 tūkst. eurų. Taip būtų atfiltruojami tie, kuriems tikrai reikia paramos ir tie, kurie nori tik pasinaudoti lengvata, nors finansines galimybes įsigyti naują automobilį turi ir be jos. Tada galbūt nebūtų „burnojimo“, kad turtingi paverčiami dar turtingesniais, o iš vargšų atimamas paskutinis degalų lašas.

Galiausiai, dalis tų, kurie šiuo metu gali sau leisti įsigyti visiškai naują automobilį, bet važinėja ne pirmos jaunystės „premium“ klasės automobiliu, tikriausiai taip pat įvertintų tiek metinio mokesčio dydį, tiek kitus kriterijus, tokius kaip ekonomiškumas, saugumas, patogumas, ir nuspręstų be subsidijų įsigyti naują arba bent jau naujesnį automobilį. Svarbu įrodyti, kad tai tikrai naudingiau visais atžvilgiais.

Grįžtant prie subsidijų, tai nebūtų vienkartinis pinigų atidavimas. Verčiau į tai žiūrėti kaip į investiciją. Pavyzdžiui, žmogus gauna subsidiją, įsigyja naują automobilį ir juo pasivažinėjęs penkis metus jį vėl keičia nauju. Tokiu būdu įsukamas ratas, atsiranda nuolatinė naujų automobilių rotacija. Pridėti reikėtų dar ir tai, kad kiekvienas naujas automobilis tam tikrą laikotarpį turi būti aptarnaujamas tik oficialiame ir autorizuotame servise. Tai reiškia, kad aptarnavimui išleista dalis pinigų grįžtu į šalies biudžetą per mokesčius.

Tobulumui ribų nėra

Automobilių apmokestinimas yra labai jautri tema, nes visi tai priima tik kaip dar vieną ranką, kuri lenda į kišenę pasisemti pinigų. Todėl būtinas sąžiningumas ir grįžtamasis tokio mokesčio ryšys. Jeigu pažvelgtume vien į Europoje galiojančius automobilių mokesčius, tobulos formuluotės neturi nė viena šalis. Visur kalbama apie tai, kad galima patobulinti vieną ar kitą aspektą, tačiau tokie mokesčiai egzistuoja ir visiems su tuo tenka susitaikyti. Teks ir mums.

Nebandau teigti ir įrodinėti, kad mano pasiūlymas yra teisingiausias ir geriausias. Tai tik nuomonė ir bandymas parodyti, kad šia tema reikia kalbėti ir diskutuoti, o ne paleisti viską pavėjui. Turime sutelkti dėmesį ne tik į tai, kad mokestis yra našta, bet surasti būdus, kaip viską apversti į naudos pusę. 

Norisi, kad tiek visuomenė, tiek valdžia suprastų, kad automobilis nėra tik metalo gabalas. Tai labai svarbus ir visuomenei aktualus daiktas. Beveik taip pat, kaip duona ir sviestas. Džiugu, kad dabartinis valdžios siūlymas apmokestinti automobilius turi apčiuopiamas gaires ir viziją, todėl belieka teisingai sudėlioti visus taškus ant „i“. O norint tai padaryti, būtina diskutuoti ne tik tarpusavyje, bet ir su šios srities specialistais, automobilių žurnalistais, prekybininkais, visuomeninėmis organizacijomis. Manau, kad tik sutelkus jėgas bendram tikslui būtų pasiektas kiek įmanoma optimalesnis rezultatas, kuris duotų realią naudą ir leistų įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. To mums ir palinkėsiu.

Vytenis Kudarauskas yra LRT.lt „Eismo“ rubrikos žurnalistas.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.