Eismas

2018.04.14 18:35

Šonaslydžio pasaulis: viena klaida – ir pasirodymas baigtas

Driftas, arba šonaslydis, – tai didelis kiekis adrenalino vairuotojui ir įspūdingas reginys žiūrovui. Pastarasis, matydamas lyg ledo masyvu be vargo čiuožiantį automobilį, ko gero, mažai tenujaučia kruopščią automobilio kontrolę ir griežtą jo judėjimo trajektoriją. Tačiau kiekvienas drifto pilotas patvirtins: viena klaida – ir pasirodymas baigtas.

Šiandien nieko nenustebinsime, pradėję pasakoti, kas yra šonaslydis: tai – automobilių sporto rūšis, pagrįsta tam tikra vairavimo technika – kontroliuojamu šoniniu ratų slydimu. Vis dėlto turbūt daugelis nustebtų, išgirdę, kad 2016-aisiais FIA driftą pripažino oficialia sporto šaka ir įtraukė ją į organizuojamų profesionalaus autosporto varžybų sąrašą. Taip šonaslydis, dažnam labiau primenantis nelegalias gatvės lenktynes, įžengė į aukščiausio lygio sporto areną ir tapo lygiavertis raliui, Formulei 1, žiedinėms lenktynėms ir kitoms PRO šakoms.

Išskirtinė šaka automobilių sporto arenoje

Iš tiesų driftas gerokai skiriasi nuo kitų automobilių sporto šakų. Drifto tikslas – ne aplenkti kitą pilotą ar kuo greičiau įveikti trasą: čia privalu išlaikyti tam tikrą greitį, slydimo kampą, nenutraukti slydimo ir įgyvendinti konkrečią numatytą slydimo trajektoriją. Ilgametę tarptautinę patirtį turintis profesionalaus šonaslydžio teisėjas Mantas Kuzmarskis pabrėžia ir kitą ryškų drifto skirtumą: „Viena svarbiausių priežasčių, kodėl man patinka driftas, yra faktas, kad būtent vairuotojas čia lemia apie 70 procentų sėkmės. Automobilio reikšmė – daug mažesnė, nei beveik visose kitose automobilių sporto šakose. Užtenka, kad automobilis būtų patikimas ir daugiau mažiau konkurencingas.“

XX a. 8-ajame dešimtmetyje Japonijoje prasidėjusi drifto era, anot M. Kuzmarskio, šiandien vėl grįžta prie savo japoniškų šaknų: „Vakarų pasaulis ilgą laiką bandė atrasti, kaip pamatuoti driftą elektroninėmis sistemomis; kaip skaitmenizuoti driftą, kad neliktų žmogiškojo faktoriaus; kaip paversti jį automobilių sportu tradicine prasme. Tačiau driftas nėra tradicinis automobilių sportas. Atlikti matavimus galima, bet jie neatspindi esmės. Panašu, kad pasaulinė bendruomenė tai jau suprato ir pagaliau pradeda sutarti, kaip šį žaidimą žaisti.“

Pradžia – gatvėse

1986 m. Japonijoje įvyko pirmosios legalios šonaslydžio varžybos; po dvejų metų čia startavo ir iki šiol vykstanti D1GP šonaslydžio varžybų serija. Žodis legalios čia yra esminis, mat pirmieji drifteriai daug laiko praleido nelegaliose gatvių lenktynėse. Nors pati šonaslydžio pradžia siejama su profesionaliu japonų lenktynininku Kunimitsu Takahashi, kuris pirmasis pademonstravo slydimo šonu techniką oficialioje trasoje, vis dėlto ilgą laiką po to ši šaka buvo populiari tarp Japonijos pogrindžio lenktynininkų. Nelegalus driftas užvaldė Japonijos kalnuotų vietovių gatves, kuriomis lengviausiai slydo Šonaslydžio karaliumi tituluojamo Keiichi Tsuchiya automobilis. Vėliau šis pilotas, perėjęs į profesionalių drifterių gretas, nuėjo ilgą kelią, įkalbinėdamas gatvės drifterius rinktis legalią šonaslydžio lygą ir pamiršti gatves. Beje, panaši logika būdinga ir drifto plitimui kitose šalyse: galima sakyti, kad šonaslydis visada prasideda gatvėje.

Ratai slysta į Lietuvą

Į Lietuvą drifto kultūra keliavo ilgai ir sunkiai – pirmasis oficialus šalies drifto čempionatas buvo surengtas tik 2006 m. Lietuvos šonaslydžio atstovams gerai pažįstama Kaune esanti prekybos miestelio Urmas teritorija: čia vyko ne tik mūsų drifto pradininkų ratų apšilimas – ši vieta ilgą laiką buvo drifterių traukos taškas, įvairių renginių vieta, beje, bolidų padangų karštį pažįstanti ir šiandien.

„Pirmajame drifto čempionate dalyvavo šio sporto pradininkai, – teigia drifterių akcijos #AllUnited organizatorius Gytis Mocekainis. – Čia pasirodė dabar drifto bendruomenėje gerai žinomi Andrius Miciūnas, Darius Balys, Timas Simniška.“ Kaunas tapo pirmąja drifto sostine – iki 2010-ųjų čia telkėsi pradininkų bendruomenės branduolys, tarp kurių populiariausi buvo BMW automobiliai. Nissan markės bolidu slydęs Evaldas Kovalenka buvo pirmasis (ir kol kas vienintelis) vilnietis, Lietuvos drifto karaliaus 2010 karūną parvežęs į šalies sostinę. Taip drifto geografija ėmė plėstis, tačiau iki pat šių dienų Kaunas drifterių žemėlapyje pažymėtas ryškiausia spalva. Ir ne veltui: čia yra Nemuno žiedas, turintis vienintelę žiedinę trasą Lietuvoje ir garantuojantis kauniečių lyderiavimą drifto pasaulyje. Todėl ir drifto čempionų laurai beveik be išimčių ligi šiol kasmet lieka Kaune. Kortas tik dusyk sumaišė kitų miestų atstovai – jau minėtas E. Kovalenka ir Donatas Macpreišas (Klaipėda), savo vairuojamu BMW išplėšęs pergalę 2017 m. čempionate.

M. Kuzmarskis Lietuvos šonaslydžiui negaili pagyrų. Anot jo, istoriškai būtent lietuviai buvo pirmieji regione, pradėję stipriai vystyti ir aktyviai propaguoti driftą kaip profesionalų sportą – 2005–2009 m. būtent mūsų šalies atstovai buvo lyderiai vairuotojų meistriškumu, technikos paruošimu, teisėjavimo kokybe.

Trijų lygų bendruomenė

„Per daugiau nei dešimtmetį Lietuvos driftas gerokai paaugo: pradininkai tapo senbuviais, su kuriais lygiomis jėgomis jau nebegali konkuruoti naujokai. Todėl prasidėjo mūsų drifto lygų klasifikavimas. Šiuo metu turime Street, Semi-Pro ir Pro lygas, kurios skiriasi dalyvių patirtimi ir technikos galimybėmis“, – pasakoja G. Mocekainis. Street lygoje važiuojama standartiniais automobiliais – nuo šių metų draudžiamos važiuoklės, variklio modifikacijos (jeigu jos nėra gamyklinės). Street drifto variklių galingumas dažniausiai siekia iki 300 AG. Šios lygos pilotams specialios ekipuotės nereikia. Semi-Pro lyga gali pasigirti 300–500 arklio galiomis. Čia privalomi saugos lankai, sportinės sėdynės, specialūs saugos diržai. Semi-Pro bolidai jau privalo turėti tapatybę – galiojantį sportinį automobilio pasą, kurį išduoda LASF.

„Kuo galingesnis automobilis, tuo daugiau patirties reikia jį suvaldyti, – patyrimu dalijasi G. Mocekainis. – Pro lygoje sudėtingesnės ir greitesnės trasos, didesni greičiai. Todėl šios lygos atstovų automobiliai perdaromi iš esmės: kiek galima palengvinami, daug dėmesio skiriama saugumo elementams, keičiami varikliai, stabdžių, degalų, aušinimo sistemos.“ Pro lygos atstovai slysta 500–1 000 AG variklius turinčiais žvėrimis. Šiai klasei būdingi didžiausi saugos reikalavimai, pavyzdžiui, saugos lankai, kaklo apsaugos sistemos, specialūs sportiniai kostiumai, batai, pirštinės, šalmai.

Drifterių komforto zona

Už Lietuvos drifto ribų gerai žinomas Pro lygos pilotas Mantas Kulvinskas džiaugiasi, kad šiuo metu drifto bendruomenė Lietuvoje – tikrai didelė: „Didžiausias augimas, ko gero, Street lygoje: čia kasmet pasirodo daug naujų, greitai tobulėjančių veidų. Tiesa, iš pradžių naujokai neretai neklauso patyrusių drifterių patarimų ir bando atrasti naujus būdus paruošti automobilius, dėl ko nukenčia rezultatai. Tačiau ilgainiui visi perpranta žaidimo taisykles.“ M. Kuzmarskis pastebi, kad apskritai techninis drifto progresas jau artėja prie savo ribų: „Pastaraisiais metais tarptautinio drifto horizontuose nebematome milžiniškų greičio, galios šuolių – panašu, kad pasiekėme fizikos dėsnių ribą. Todėl dabar visi eksperimentuoja, modifikuodami smulkmenas.“

Šiandien Lietuvos šonaslydžio vilkai jau įsilieję į tarptautinę areną ir garsina šalį pasauliniu lygiu. Pavardes ir pasiekimus palikdami ateičiai, grįžkime prie pradžios – prie meilės driftui, apie kurią M. Kuzmarskis sako: „Visus drifterius vienija meilė automobilio kontrolei, mėgavimasis žmogaus ir mašinos vienybe. Žiedinių lenktynių ar ralio meistrai į mus kartais žvelgia kiek ironiškai, tačiau tiesa yra tokia: ten, kur jie pajaučia, kad jau viršijo savo ir automobilio galimybes, drifteriams tik prasideda komforto zona...“