Eismas

2021.10.02 17:29

Už muziejaus durų – įstabios automobilių istorijos: bandymai Alytaus gatvėse ir automobiliai, pagaminti per 3 dienas

Eglė Girdenytė, LRT.lt2021.10.02 17:29

Istorinės technikos muziejus byloja ne tik tai, kokiomis transporto priemonėmis judėjo tėvai, seneliai ar net proseneliai, tačiau ir kaip vystantis automobilių pramonei keitėsi žmonių gyvenimai. Laikui bėgant automobiliai tapo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, tačiau istorinės technikos mėgėjai pabrėžia, kad džiaugiantis dabartimi svarbu nepamiršti ir to, kas liko už nugaros. LRT.lt domėjosi, kokia automobilių istorija slepiasi už Šeduvos istorinės technikos muziejaus durų.

Atvykę į muziejų svečiai pasitinkami su savotiška vizitine kortele – šalia jo stovinčiu istoriniu automobiliu, o muziejaus vadovas ir Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retromobile“ prezidentas Ramūnas Kardelis patikina, kad šiame muziejuje automobiliai ne tik stovi, bet ir važiuoja.

Viskas prasidėjo dar prieš atvykstant į Šeduvą

Nors istorinės technikos muziejus Šeduvoje įsikūrė 2016 m., R. Kardelis pabrėžia, kad šio muziejaus istorija prasidėjo gerokai anksčiau. Pirmasis „Retromobile“ istorinės technikos muziejus buvo įkurtas 2013 m. Kaune, tačiau po kurio laiko, pasikeitus vietinei valdžiai, muziejų teko uždaryti.

Pradėjus rūpintis, kur reikės perkelti turimą techniką, kurios, anot R. Kardelio, buvo ypač daug, su klubo atstovais susisiekė Radviliškio rajono savivaldybės atstovai ir pasiūlė patalpas Šeduvoje. Būtent taip prasidėjo antrasis muziejaus gyvavimo etapas. R. Kardelis pasakojo, kad šiuo metu muziejuje eksponuojama kiek mažiau nei 100 automobilių, motociklų, sunkvežimių, mikroautobusų, prieškario, karinės ir pokarinės technikos.

„Dauguma čia esančių eksponatų yra asociacijos „Retromobile“ narių – tai yra 40 žmonių, tačiau mes priimame ir ne klubo narių automobilius, keli tokie modeliai yra ir šiame muziejuje. Kiti žmonės taip pat turi įdomios technikos, įdomaus transporto, todėl kartais ir jiems suteikiame galimybę eksponuoti turimus modelius. Tokių užklausų gauname nuolat, tačiau dėl vietos trūkumo ne visų prašymus galime patenkinti.

Žinoma, mes prisimename tuos žmones, kurie į mus kreipėsi, todėl, laikui bėgant, kai ekspozicija keičiasi ir atsiranda galimybė muziejų papildyti naujais modeliais, pasirūpiname, kad taip ir nutiktų. Džiaugiamės, kad technikos muziejaus ekspozicijai atnaujinti ieškoti nereikia. Tiesa, dalis turimų automobilių yra ir bendra klubo nuosavybė, ne paslaptis, kad kai kuriuos jų mums žmonės tiesiog perleidžia ar padovanoja. Už tai jiems esame labai dėkingi“, – sakė R. Kardelis.

Nuolat gyvas muziejus

Pašnekovas teigė, kad muziejuje yra laikomasi vienos nerašytos taisyklės – jis turi būti gyvas. Muziejaus vadovas skuba paaiškinti, kad tai reiškia, jog siekiama, kad vieną kartą muziejuje apsilankęs žmogus norėtų čia sugrįžti ir antrąkart, nes jau po kelių savaičių ar mėnesio eksponuotus modelius bus pakeitę kiti.

„Nėra taip, kad kartą sustačius automobilius jie taip ir stovi visą muziejaus gyvavimo laikotarpį. Tikrai ne. Visi šie automobiliai, motociklai ar sunkvežimiai važiuoja ir visiškai funkcionuoja. Visi čia esantys automobiliai dalyvauja renginiuose, kartais netgi yra naudojami kino filmų scenose, o tai reiškia, kad jie bet kada gali būti užvesti ir išvaryti iš muziejaus. Visi šie modeliai yra įregistruoti, turi galiojančią techninę apžiūrą ir civilinės atsakomybės draudimą.

Galiausiai, šių automobilių savininkai kartais patys nori pasivažinėti su turima technika, o mes, kaip istorinės technikos gerbėjai, žinome, kad tai yra tiesiog būtina, kadangi ji genda stovėdama. Šiai technikai reikia judėti, ji sutverta važiuoti, o būtent šis judėjimas ir suteikia muziejui gyvybės“, – pabrėžia pašnekovas.

Daug ką pakeitęs modelis

Jau iš pirmo žvilgsnio galima pastebėti, kad muziejuje iš tiesų yra nemažai įdomios ir netgi itin retos technikos, pavyzdžiui, nuo 1908 m. gamintas „Ford Model T“. Vis dėlto, pažvelgus giliau bei išklausius pasakojimų, galima suprasti, jog įdomi ne tik technika, tačiau ir jos praeitis.

„Mes turime patį pirmą masinės gamybos automobilį, kuris pažymėjo automobilizmo legendų pradžią. Tai yra automobilis, kuris visą žmoniją pasodino į ratus ir suteikė teisę laisvai judėti be pašalinio asmens pagalbos. Kitaip tariant, nereikėjo nei garvežių, nei laivų – žmogus bet kada galėjo sėsti į automobilį ir nuvažiuoti į kaimą, sodybą, kitą šalies pusę, galėjo keliauti, atostogauti ir užsiimti kita veikla. Būtent tai įgyvendinti pavyko Henry Fordui, kuris 1908–1927 metais pagamino daugiau kaip 15 mln. „Ford Model T“ vienetų, vieną iš jų turime ir savo muziejuje.

Įdomiausia, kad tai yra pats pirmasis automobilių pramonei pritaikytas konvejeriniu principu pagamintas automobilis. Konvejerio Fordas neišrado, tačiau jis konvejerinio darbo principą pritaikė automobilių gamyboje, dėl to pavyko ženkliai sumažinti automobilio kainą ir padaryti jį prieinamą masėms.

Šio automobilio gaminimo tempai taip pat buvo stulbinantys. Metalo rūda į Niujorko uostą laivu būdavo atplukdoma pirmadienį 8 val. ryte, tada būdavo gabenama į Čikagą, o iš Detroite įsikūrusios gamyklos, esančios kelių šimtų kilometrų atstumu nuo Niujorko, jau trečiadienio popietę išvažiuodavo surinktas automobilis. Galime tik įsivaizduoti, kokie buvo gamybos tempai. Sunku suvokti, koks didžiulis buvo našumas tais laikais.

Ne ką mažiau įdomu yra ir tai, kad paties automobilio kaina gerokai nukrito ir siekė 250–300 dolerių, kai tuomet vidutinį atlygį gaunantis darbininkas per mėnesį uždirbdavo apie 100–150 dolerių. Nesunku apskaičiuoti, kad per du mėnesius, o atmetus kitas išlaidas – per tris, buvo galima įsigyti visiškai naują automobilį“, – pasakojo R. Kardelis.

Automobilis, tapęs pagrindu kitiems

1908 m. pradėta leisti „Model T“ linija buvo labai pigi ir paprasta, tačiau pašnekovas pabrėžia, kad tai buvo toks pat automobilis, kokie važinėja gatvėmis ir šiomis dienomis, mat tai, ką Henry Fordas panaudojo kurdamas šiuos automobilius, galima rasti ir dabartiniuose modeliuose, tik, žinoma, pastarieji turi daugiau saugumo ir komforto įrangos, o ir išvystomas greitis yra taip pat kur kas didesnis.

„Automobilio principas išliko toks pat – keturi ratai, vairas, variklis ir žibintai priekyje. Būtent dėl to galima teigti, kad patys automobilizmo pagrindai yra įdiegti būtent su šio modelio pasirodymu rinkoje. Iki atsirandant „Ford Model T“ automobilių rinkoje buvo labai daug eksperimentuojama – buvo keičiamos vairo pozicijos, vietoje vairo buvo montuojami pagaliukai, keitėsi pedalų skaičius, varikliai buvo montuojami tiek gale, tiek priekyje, kitaip tariant, 19 a. pab.–20 a. prad. vyko automobilio atradimo procesas ir daugiausia H. Fordas viską sustatė į savas vietas. Vėliau žmonija tik tobulino jau išrastą automobilį ir ieškojo, kaip jį padaryti saugesnį, patogesnį, pigesnį ir panašiai“, – pasakojo R. Kardelis.

Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį, kad iki 1908 m. „Ford“ automobiliai būdavo įvairių spalvų: raudonos, geltonos, mėlynos ir juodos, o po 1908 m., kada prasidėjo gamyba, ypač po 1913 m., kai prasidėjo konvejerinė gamyba, visi automobiliai buvo dažomi vien tik juoda spalva. Anot jo, toks sprendimas buvo priimtas siekiant praktiškumo, kadangi ši spalva džiūdavo greičiausiai.

„Kažkada Henry Fordas buvo pasakęs: jūs galite išsirinkti bet kokią automobilio spalvą, bet ji bus juoda“, – prisiminė „Retromobile“ klubo prezidentas.

Kai kurie automobiliai kurti vadovaujantis senais principais

Kalbėdamas apie automobilių istoriją R. Kardelis ragina prisiminti, jog automobilio pagrindas yra sukurtas pagal karietos modelį, o važiuojant karietoje pats svarbiausias žmogus niekada nelaikydavo vadelių ir nevadeliodavo arklio. Svarbiausias žmogus sėdėdavo gale, tai būdavo ponas, todėl pačioje pradžioje automobiliai taip pat buvo kuriami laikantis šio principo.

„Pačioje automobilių kūrimo pradžioje viskas buvo vystoma remiantis karietos pavyzdžiu – ponas sėdėdavo gale, ten būdavo daugiausia vietos. Dėl to galime pastebėti, kad visi tarpukario automobiliai, ypač pirmos kartos, yra pagaminti su didžiule erdve galinėje dalyje. Toks sprendimas būdavo priimamas specialiai pono patogumui užtikrinti, nors vairuotojo vieta tuo metu dar nebuvo ištobulinta.

19 amžiaus pabaigoje, norint važiuoti automobiliu, reikėdavo 3 žmonių: vairuotojo, mechaniko ir pono. Maždaug 20 amžiaus pradžioje mechaniko ir vairuotojo pareigos buvo skiriamos tam pačiam žmogui, tad tuomet keliaudavo tik jis ir ponas. Na, o vystantis transportui ponas suprato, kad vairuotojo-mechaniko išlaikymas jam taip pat yra labai brangus, todėl po truputį pats persėdo prie vairo kartu tapdamas ir vairuotoju, ir mechaniku.

Kai tai įvyko, visa automobilių pramonė suvokė, kad didžiausią dėmesį reikia skirti ne galinei daliai, kur sėdi ponas, o tai, kur yra vairas. Nuo 20 amžiaus 3 dešimtmečio automobiliai pradeda keistis ir tada didžiulis dėmesys yra skiriamas vairuotojo vietai. Ypač tai išryškėjo prieš pat karą, per jį viskas sustojo, o pokario metais prasidėjo didžiulis automobilizmo bumas, vairuotojui buvo skiriamas didžiausias dėmesys, kaip yra ir šiomis dienomis“, – istorijos subtilybes dėstė R. Kardelis. Jis atskleidė, kad Henry Fordas vairuotojui, mechanikui ir ponui iškart numatė vietą prie vairo, todėl tokio didelio kismo šio gamintojo automobiliuose nebuvo.

Automobilius gamino ne tik didieji gamintojai

Dar viena muziejuje besipuikuojanti automobilizmo legenda – vadinamasis vabalas „Volkswagen Käfer“, jis buvo gaminamas nuo 1970 m. Tai yra Ferdinando Porsche kūrinys, sukurtas tarpukaryje. R. Kardelis prisiminė, kad anksčiau sklandydavo kalbos, jog šis modelis yra vieno iš čekų prekės ženklo „Škoda“ modelių kopija. Nepaisant to, šių automobilių buvo pagaminta išties labai daug – apie 21,5 mln. Jie pradėti gaminti Vokietijoje, vėliau gaminti Meksikoje ir Brazilijoje, o jų gamyba nutraukta tik visai neseniai.

Be abejonės, muziejuje yra nemažai ir sovietinės technikos – nuo „kupriukų“ iki tėvų ir senelių svajonių volgų, žigulių, moskvičių ir panašiai. Tiesa, R. Kardelis prisimena, kad kai kuriems dėl šių automobilių tekdavo ilgus metus laukti eilėse, o įsigijus – ir ne vieną naktį garaže praleisti.

Nenorintys laukti ilgose eilėse imdavo ir patys konstruoti automobilius, o tokių modelių taip pat galima išvysti ir Šeduvos muziejuje. R. Kardelis pasakojo, kad vienas tokių yra dzūko Albino sukurtas mikroautobusas, pavadintas „Alrekas AKR85“. Vyras labai norėjo keliauti, tačiau tuomet mikroautobusai buvo pasiekiami tik daugiavaikėms šeimoms, todėl Alytaus gyventojas vieną tokių sukonstravo pats.

„Šį automobilį mums perleido a. a. Albino žmona ir dukra, esame joms labai dėkingi, nes įdomus yra ne tik automobilis, tačiau ir jo kūrimo istorija. Konstruodamas mikroautobusą vyras pats atlikdavo ir jo bandymus. Norėdamas išbandyti automobilį jis už lango užkišdavo kortelę su užrašu „Bandymas“ ir atitinkamu numeriu, kelintas bandymas atliekamas. Mikroautobusą jis bandydavo vienoje iš Alytaus gatvių, o važiavimo metu patikrindavo visų mechanizmų veikimą. Vietiniai prie to jau būdavo pripratę, netgi milicininkai, pastebėję jį, važiuojantį gatve, į jo bandymus nesikišdavo. Visi tiesiog žinodavo, kad žmogus turi auksines rankas“, – pasakojo R. Kardelis.

Pašnekovas aiškino, kad, skirtingai nei dabar, anuomet savadarbiai automobiliai buvo kuriami ne todėl, kad tai buvo tų žmonių hobis ar saviraiškos priemonė, tačiau dėl to, kad gyvenimas buvo gana vargingas, o darbo garaže rezultatas kartais tapdavo galimybe važiuoti ir įveikti tolimesnius atstumus.

Automobiliai, liudijantys ne tik prabangą, bet ir skaudžią praeitį

R. Kardelis taip pat pabrėžė, kad kai kurie eksponuojami automobiliai yra restauruoti ir prikelti antram gyvenimui. Siekiant suteikti pirminę išvaizdą daug darbo buvo skirta ne tik lengviesiems automobiliams, tačiau ir pokario technikai. Tiesa, darbas nelieka nepastebėtas, mat kai kurie modeliai buvo naudojami ir žinomų filmų filmavimams.

Pašnekovas prisiminė, kad vienas iš muziejuje esančių modelių – GAZ 11–73 (M11) – neseniai buvo naudojamas filme „Poetas“, čia jis tapo žiaurios lietuvių tautos istorijos simboliu. Iš tiesų, šis modelis yra tapęs trėmimo į Sibirą simboliu. Šis automobilis net gavo Juodojo Varno pravardę, nes anuomet, kai į kiemą įsukdavo šis automobilis, visi žinodavo, kad tai – NKVD pareigūnai ir vieno iš kaimynų likusieji jau daugiau niekada nepamatys.

Tiesa, tai, kad muziejuje kaupiama ne tik sovietinė technika, liudija ir dar vienas modelis – 1985 m. į kelius išriedėjęs italų kūrinys „Ferrari Mondial QV“, o pasigrožėti šiuo ir kitais modeliais bei pasiklausyti įdomių istorijų R. Kardelis kviečia atvykus į patį Šeduvos istorinės technikos muziejų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt