Eismas

2021.09.24 13:14

Ar įmanoma lietuvius atpratinti nuo automobilio ir persodinti ant dviračio: „kažką daro, bet mastai tokie, kad graudu žiūrėti“

LRT TELEVIZIJOS laida „Svarbi valanda“, LRT.lt2021.09.24 13:14

Trečiadienį paminėta tarptautinė „Diena be automobilio“, bent jau sostinėje, srautais nebuvo išskirtinė: pagrindinėse transporto arterijose ir rytinio, ir vakarinio piko valandomis – tradicinės spūstys. Paprasčiausia būtų dėl to apkaltinti prastą orą. Bet tai – ne vienintelė ir ne pagrindinė priežastis. Kyla klausimas – ar įmanoma lietuvius atpratinti nuo automobilio ir persodinti ant dviračio?

Automobilių parkas Lietuvoje kiekvienais metais tik senėja. Nors, atrodytų, gyvename geriau, tačiau investuoti į naujus ir ekologiškus automobilius gyventojai nelinkę. Pavyzdžiui, 2018 m. vidutinis automobilio amžius buvo virš 14-os metų, o pernai jau – 14 su puse. Europos Sąjungos vidurkis nesiekia 11 metų.

Dar liūdniau skaičiai atrodo, jei žvilgtelėsime į visų lengvųjų automobilių amžių. Daugiausiai keliais rieda 16-20 metų senumo automobiliai – beveik kas trečias, ketvirtadalis – 11-15-os metų, beveik 400 tūkst. – senesni nei 21 metų. Visiškai naujų tėra 2 proc.

Pėsčiųjų asociacijos atstovas dieną be automobilio vadina farsu: vyksta įvairiausios akcijos, o pokyčiai – ne

„Regitros“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Saulius Šuminas sako, šios tendencijos, panašu, bent jau artimiausiu metu ir nesikeis.

„Po truputį parkas senėja, naujesnio transporto santykinai yra mažai įsigyjama. Pats parkas senėjo ir vėlgi, berods, tikrinome praeitų metų duomenis, koks gi vidutiniškas amžius tų priemonių, kurios yra pirmą kartą įregistruotos Lietuvoje, tai pernai buvo 9 metų amžiaus vidurkis“, – sako S. Šuminas.

Statistika rodo, kad mėgstamiausi tarp lietuvių vis dar – dyzeliniai automobiliai.

Autoplius.lt vadovas Artūras Mizeras tikina, kad, esant taršių automobilių dominavimui, staigių pokyčių tikėtis naivu.

„Vieno kito procento pokyčiai vyksta į benzininių ar hibridinių automobilių pusę. Bet labai daug laiko turi praeiti, visi dabartiniai automobiliai turi baigti savo dienas, kad pasikeitimas būtų ryškus“, – sako A. Mizeras.

Pasak jo, apynaujų įvežtų automobilių duomenys rodo, kad dyzelinių automobilių dalis yra mažesnė. Tiesa, anot jo, net jei dabar sugalvotume, kad atsisakome tokių mašinų, nebūtinai visi turėsime iš ko pasirinkti, kad galėtume persėsti į benzininį ar hibridinį automobilį – jų rinkose yra mažiau.

Politologas, analitikas, dviračių entuziastas Vytautas Keršanskas, keletą metų dirbęs dviračiams draugiškoje Suomijos sostinėje, teigia, kad itin svarbu – infrastruktūra.

„Tas persėdimas ant dviračio nulemtas to, kiek tai patogu ir kiek tai saugu. Mano atveju, patogumas buvo paprastas. Turėjau darbe sąlygas nusiprausti, išsidžiovinti rūbus. Saugumas – infrastruktūra, kuri gana gerai išvystyta. Eismas beveik visiškai izoliuotas nuo bendro transporto eismo“, – savo patirtimi dalijasi V. Keršanskas.

„Danai renkasi dviračius dėl praktiškumo“, taip sako draugiškiausiame dviračiams mieste Kopenhagoje gyvenanti lietuvė Monika Silkart. Anot jos, dar prieš ekologijos bangą dviračiai buvo populiari priemonė, nes su ja tiesiog visur galima patekti greičiau.

O štai Dviratininkų bendrijos pirmininkas Eduardas Kriščiūnas, kalbėdamas apie padėtį Lietuvoje, konstatuoja – realybėje niekas nesikeičia. Anot jo, kol valdininkai tik kalbės, o ne realiais darbais miesto infrastruktūras pritaikys dviračiams ir pėstiesiems, tol meilė automobiliui nemažės.

„Klaipėda nesilaiko savo dviračių takų plano, ten daro viską priešingai, nei kas parašyta. Kaunas kažką daro, bet mastai tokie, kad graudu žiūrėti. Pasitvirtina darnaus judumo planą, kuriame išleis 30 milijonų tiltui statyti, o plane parašyta, kad tiltas sumažins kelionių dviračiais ir pėsčiomis skaičių. Tai kaip tą galima vadinti judėjimu į priekį, europėjimu, žalėjimu.

2014 metais patvirtintas Vilniaus dviračių takų planas ir numatyta, kad iki 2020 metų pabaigos Vilniuje bus 200 magistralinių takų 3,5 metro pločio. Tokių atsirado 1 kilometras, dar atsirado 30 minimaliausio pločio. Viskas. Tai yra tas neva tai lūžis. Manome, kad užteks žmones paraginti ir jie puls važiuoti dviračiais“, – piktinasi pašnekovas.

Pasak E. Kriščiūno, tam, kad žmonės pradėtų dažniau važiuoti dviračiais, turi būti suvaržymai ir kitoms transporto rūšims.

„Jei tu gali atvažiuoti į centrą, nemokamai parkuoti visą dieną ir grįžti namo su mašina, tai kodėl tu turėtum rinktis dviratį?“ – situaciją retoriniu klausimu apibendrina E. Kriščiūnas.

Tad kaip visgi išvilioti žmones iš lengvųjų automobilių? Susisiekimo ministerijos Ateities susisiekimo politikos grupės patarėja Gintarė Janušaitienė teigia, kad, norint atliepti žmonių poreikius, viskas turi vykti laipsniškai.

„Ministerijos dabartinis siekis yra, kad tie 60 procentų kelionių, vykdomų lengvuoju automobiliu, 2030 metais būtų vykdoma viešuoju transportu, dviračiu ar pėsčiomis“, – sako ji.

Ministerijos atstovė pabrėžia, kad pokyčiams reikia ne vien tik infrastruktūros, bet ir keisti įpročius.

Kalbant apie pokyčius dėl dviračių ir pėsčiųjų takų, prioritetas, anot ministerijos atstovės, nepertraukiamos jungtys – tam, kad būtų užtikrinama saugi kelionė greičiausiu atstumu.

Anot G. Janušaitienės, iki 2030-ųjų ketinama turėti dar ne mažiau 600 km dviračių ir pėsčiųjų takų. O, kalbant apie viešąjį transportą, turėtų būti peržiūrima kainodara, maršrutai, patogumas.

„Kol keliavimas viešuoju transportu netaps patogesnis ir greitesnis, tol žmonės, žinoma, keliaus lengvuoju automobiliu“, – apibendrina Susisiekimo ministerijos atstovė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt