Eismas

2021.02.21 19:06

Patarimai vairuotojams prieš 45 metus: saugokitės senyvų moterų ir žinokite, kur gali būti neblaivių

Marius Eidukonis, LRT.lt2021.02.21 19:06

Eismas keičiasi, automobiliai keičiasi, keičiasi ir patarimai vairuotojams. Prieš beveik pusšimtį metų rekomendacijos sėdintiems prie vairo skyrėsi nuo tų, kurias dabar skaitome KET knygelėse.

Saugokitės moters

Atrodo, kad ir tuomet, ir dabar vairuotojams daugiausia klausimų kėlė santykiai su pėsčiaisiais. Lenkas Vitoldas Rychteris dar 1977 m. rašė, kad pėstieji važiuojamojoje kelio dalyje yra pats didžiausias pavojus vairuotojams.

„Patyręs vairuotojas turi būti ir psichologu, ir žinoti, kaip elgiasi įvairūs pėstieji važiuojamojoje dalyje. Pavyzdžiui, jauni žmonės paprastai kelią pereina ramiai, seka transporto priemones ir netrukdo eismui, pagyvenę žmonės dažnai turi įprotį pereiti gatvę nekreipdami dėmesio į eismą. Tokius pėsčiuosius reikia lenkti iš tolo ir visada iš užpakalio. Pėsčiųjų lenkti iš priekio iš viso negalima“, – rašo V. Rychteris.

Kitos eilutės, kurias netrukus perskaitysite, šiandieniame pasaulyje sulauktų itin daug kritikos ir redaktoriaus būtų išbrauktos, tačiau aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jos buvo priimtos visai normaliai. „Pavojingiausi pėstieji važiuojamojoje dalyje yra senos moterys. Retai jos elgiasi ramiai, dauguma atvejų esti išsiblaškiusios ir neatidžios. Pereidamos kelią, kai pamato arba išgirsta artėjantį automobilį, dažniausiai pasuka atgal ir bėga prie šaligatvio", – rašoma vadovėlyje.

Reikia nuspėti, kur bus neblaivių

Ypatingą dėmesį, dalydamas patarimus vairuotojams, autorius skiria neblaiviems pėstiesiems. „Važiuojamojoje dalyje ypač pavojingi neblaivūs žmonės, nes jie nebeturi savikontrolės jausmo ir nebegali tinkamai pasielgti. Vairuotojas niekada nežino, kaip pasielgs neblaivus žmogus, pamatęs artėjantį automobilį“, – rašo V. Rychteris.

Remdamasis savo patirtimi autorius dėsto, kad neblaivus asmuo gali pasielgti nelogiškai, neatsargiai ir agresyviai. Pasak V. Rychterio, kai iš pėsčiojo eisenos vairuotojas supranta, kad prieš jį neblaivus praeivis, turi nedelsdamas imtis visų atsargumo priemonių, be to, stengtis jį lenkti tokiu atstumu, kad, neblaiviam asmeniui puolus į automobilio pusę, negalėtų su juo susidurti.

Kad ir kaip būtų keista, knygos autorius mano, kad išvengti nelaimės gali padėti ir žinojimas, kada ir kur gali pasirodyti neblaivus pėsčiasis. „Padėtis pablogėja vakare, kai sunkiau nustatyti pėsčiųjų nenormalų elgesį. Jeigu vairuotojas žino, kokiomis dienomis, kuriuo paros metu, kada ir kur padidėja neblaivių pėsčiųjų skaičius, tai jam labai praverčia“.

Dar keisčiau atrodo kitas autoriaus patarimas. „Nepaprastai pavojingą situaciją sudaro žmonės, gulintys važiuojamojoje kelio dalyje tamsiu paros metu, netgi gana apšviestoje gatvėje. Tokie atvejai reti, bet visada turi tragiškų padarinių. Važiuojamojoje dalyje žmonės gali gullėti dėl įvairių priežasčių: maskuojant įvykdytą nusikaltimą, netikėtai surėmus ligai, užmigus neblaiviam“, – mintis dėsto V. Rychteris.

Baigdamas savo patarimus, kaip vairuotojams elgtis kelyje sutikus pėsčiuosius, V. Rychteris parašo auksinę taisyklę, kuri praverčia ir dabar. „Neturime laikyti savęs geresniais vien dėl to, kad valdome automobilį. Į pėsčiuosius reikia žiūrėti palankiai ir nepykinti jų, taškant purvu, gąsdinant signalais ir akinant žibintų šviesa“.

Rimti patarimai

Kiti V. Rychterio patarimai, susiję su pėsčiųjų dalyvavimu eisme, ne taip smagiai skambantys ir labiau įsivaizduojami bei suprantami šiandien. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie vaikus, jis ragina vairuotojus vaiko pasirodymą šalia važiuojamosios dalies laikyti pavojaus signalu – „nedera tikėtis, kad vaikas pabėgs nuo automobilio, tai būtų vairuotojo lengvabūdiškumas“.

Pasak knygos „Patyrusio vairuotojo patarimai“ autoriaus, ypač pavojingi vaikai su dviračiais: „Vairuotojai privalo juos lenkti ne tik dideliu atstumu, bet ir, važiuodami greta, sumažinti greitį, pasiruošti staigiai stabdyti arba pasukti. Negalima būti ramiam ir matant motinos vedamą vaiką. Toks vaikas gali staiga ištrūkti iš motinos ir išbėgti į gatvę“.

Anų laikų vairavimo ekspertas vairuotojus ragina būti atidžius važiuojant ir per pažymėtas pėsčiųjų perėjas: „Vairuotojas, privažiuodamas prie pažymėtos pėsčiųjų perėjos, turi taip apriboti važiavimo greitį, kad leistų pėstiesiems laisvai pereiti kelią, nelėtinant arba nespartinant žingsnio bei nesustojant. Ši pareiga galioja tuo atveju, kai pėstieji arba pėsčiasis jau yra pėsčiųjų perėjoje“.

1977 m. išleistos knygos autorius, vardydamas vairuotojų pareigas, nepamiršta ir pėsčiųjų. Pasak jo, pėstieji neturėtų eiti į perėją būdami netoli jos. Prieš eidami į perėją jie privalo nustatyti automobilio važiavimo greitį, atstumą iki perėjos ir susilaikyti, jeigu negali saugiai pereiti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.