Eismas

2021.01.13 11:05

Sausio 13-osios liudininkas: mačiau žvėrišką objektų šturmą ir automatų buožėmis daužomus žmones

LRT.lt2021.01.13 11:05

Niekada neįsivaizdavome to, kad aidės šarvuotos karinės technikos pabūklų šūviai, bus šviečiama prožektoriais į gyvenamųjų namų langus, aplink Seimą stovės barikados. Prisiminimais dalijasi tuo metu Pedagoginio instituto studentu buvęs, o dabar „Vilniaus viešajame transporte“ dirbantis vilnietis Rimvydas Totoraitis.

Save kaip dalyvį, o ne kovotoją prisimenantis vyras šiandien iš naujo atsigręžia į nepriklausomybės kovą, jos patriotizmo, vieningumo apraiškų jis pastebi ir šiandien kaimyninėse valstybėse vykstančiuose pilietiniuose judėjimuose, rašoma „Vilniaus viešojo transporto“ pranešime žiniasklaidai.

Sausio 13-osios naktį Rimvydas su bendraminčiais studentais spėjo aplankyti visus agresoriaus šturmuotus objektus. Lemtingą vakarą jaunatviško entuziazmo vedami, dėstytojų ir radijo bei televizijos paskatinti studentai pirmiausia patraukė televizijos bokšto link.

„Atsimenu, kad mes prie televizijos bokšto nuėjome vakare dar iki šturmo. Buvo daug žmonių, degė laužai, skambėjo dainos. Kiek pabuvę pasitarėme, kad gal verčiau reikia eiti budėti prie Seimo. Dar nespėję jo pasiekti išgirdome šūvius. Tuo metu keliese pasileidome iš visų jėgų bėgti prie Radijo ir televizijos pastato, kita dalis patraukė Seimo link“, – prisiminimais dalijasi Rimvydas.

Gerai fiziškai pasiruošę, sportinę formą institute palaikę studentai netrukus atsidūrė prie vieno iš pagrindinių šalies ryšio objektų, čia karo nemačiusius vaikinus pasitiko tikras karo vaizdas.

„Ten nubėgę pamatėme pastatą ginančią ir besistengiančią pozicijų neužleisti minią, ją įnirtingai automatų buožėmis talžė kareiviai. Aidėjo šūviai, šarvuota technika švaistėsi prožektoriais į gretimų gyvenamųjų namų langus ir po minią. Supratome kad pastatas jau užimtas ir įsiliejome minion. Savo akimis matėme, su kokiu žvėriškumu yra šturmuojama, okupuojama, kaip nėra žiūrima, jaunas ar senas, moteris ar vyras. Su kokiu įtūžiu pliekiama automatų buožėmis žmonėms per galvas, nepaisant nieko. Tapo aišku, kad tie kareiviai ne pirmą kartą tokį „darbą“ daro. Kaip taip nuteikti žmogų, kad jis savyje turėtų tiek neapykantos prieš akis stovinčiam civiliui, iki šiandien negaliu suprasti... Tai tikrai smarkiai mane paveikė... Tada supratau, su kuo mes turime reikalą ir su kuo susidūrėme“, – ryškiais prisiminimais dalijasi Rimvydas.

Sunerimę, bet vilties vedini jaunuoliai netruko suprasti, kad, užėmus televizijos bokštą, Lietuvos radiją ir televiziją, paskutinis agresoriui svarbus strateginis objektas bus Seimas. Ten nubėgę vaikinai minioje sutiko kitų savo kolegų, anksčiau matytų žmonių. Į aikštę rinkosi prie televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos kovoję tautiečiai, kurie patyrę siaubą nepabūgo ir nežadėjo pasitraukti. Įvykių baigtį staiga teigiama linkme pakreipusius sprendimus šiandien prisimenantis vyras tą akimirką vadina tikru stebuklu.

„Kartais aš su siaubu pagalvoju, koks galėjo būti aukų skaičius, jeigu jie būtų įsiveržę į Seimą“, – šiandien apie laisvės kovų baigtį svarsto R. Totoraitis.

Prisimindamas istorinės dienos įvykius vilnietis visgi priduria, kad aktyvūs laisvės judėjimai šalyje buvo matomi dar gerokai anksčiau nei Sausio 13 dieną. Paklaustas apie pilietiškumo prigimtį jo gyvenime Rimvydas teigė jos sėmęsis iš aplinkoje vis garsiau girdimų laisvės šūksnių.

„Aš tą periodą, judėjimą, prisimenu gerokai anksčiau, kuomet baigiau mokyklą, 1989 metais. Tais metais aš pabaigiau vidurinę mokyklą jau žinodamas, kad būtinai turiu įstoti mokytis į aukštąją mokyklą tam, kad nebūčiau paimtas į tarybinę armiją. Visi jaunuoliai jos bandė išvengti, nes mes visi po truputį, sąmoningai ar pasąmoningai, ėjome į tą laisvės norą netarnauti agresoriui. Tarybinį karinį bilietą pridaviau per karinių bilietų grąžinimo akciją 1990 m.“ – atsimena Rimvydas.

Šiandien liudijimais pasidalijęs Rimvydas Totoraitis prisipažįsta lemtingus įvykius atmintyje atgaivinęs iš naujo. Įpročio fiksuoti atsiminimus niekada neturėjęs ir įsimintinų kadrų savo nuotraukų albume neturintis vyras per pokalbį grąžintus prisiminimus vadina brangiais, paskatinusiais iš naujo pergalvoti tai, kas išgyventa.

„Anksčiau vaikams apie įvykius užsimindavau, bet labai tikslingai nepasakojau. O šiandien galvoju, kad iš tiesų reikės šią dieną prisiminti su šeima ir vaikais, pasidalinti šiais prisiminimais. Rodos, praėjo labai daug laiko, bet tie vaizdai, tie įvykiai yra neišdildomi“, – sako jis.