Eismas

2019.09.21 15:33

Vairavimo instruktorė Olga: blogiausia mūsų vairuotojų savybė – perdėtas pasitikėjimas savimi

Vytenis Kudarauskas, LRT.lt2019.09.21 15:33

Automobilio vairavimas – tai nuolatinis tobulėjimas ir mokymasis. Tačiau daugelis vairuotojų šią taisyklę pamiršta arba yra įsitikinę, kad ilgi metai, praleisti kelyje, automatiškai reiškia, jog susiformavę įgūdžiai leidžia save vadinti geru vairuotoju.

Kad patirtis dar nereiškia, jog esi geras vairuotojas, patyriau savo kailiu. Pasivažinėti ir pasikalbėti pakvietęs vairavimo instruktorę Olgą Židovlenkovą, buvau įsitikinęs, kad mūsų kelionė bus sklandi ir dėl savo vairavimo pastabų nesulauksiu. Vis dėlto į klausimus nė nemirktelėdama atsakinėjusi Olga, panašu, sugebėjo ne tik rasti atsakymus į klausimus, bet dar ir analizavo mano bei kitų vairuotojų veiksmus. Tačiau apie tai – pabaigoje.

Atsisėdęs į Olgos darbo įrankį, mokymui paruoštą „Toyota“ automobilį, pradėjau nuo to, kas akivaizdu ir tikriausiai pirmiausia pastebima vairavimo instruktorės mokinių ir aplinkinių.

– Ar savo darbe susiduri su kokiais nors stereotipais?

– Dar ir kaip. Būna, kad jei ateina vaikinai, dažniausiai jie būna pasiskaitę internete apie mane, bet kai kurie ateina tiesiog atsitiktinai ir, kai mane pamato, atsitraukia porą žingsnių atgal, sustoja, pasižiūri ir pagalvoja: „Na gerai, pabandysiu, pavažiuosiu, pasižiūrėsiu, kaip seksis.“ Būna, kad ir iš lauko išgirstame replikų. Pavyzdžiui, mokinė suklysta, kažką ne taip padaro ir pradeda iš to juoktis statybininkai ar kelio darbininkai, o tada išgirstu: „O ką, ten dar ir blondinė sėdi, instruktorė?!“

– Ar dėl to mokiniai yra pasirinkę kitą instruktorių?

– Kol kas per visą praktiką dar ne. Nesakau, kad niekada to nebus, bet kai kurie mokiniai pas mane ateina specialiai. Kai jie pasako, kad mokysis pas moterį, draugams būna šokas, nes dažniausiai visiems atrodo, kad vairavimo instruktorius turi būti vyras.

– Apskritai, ar ne keista, kad kai kurie žmonės dėl to nustemba? Juk tu nesi nei pirma, nei paskutinė mergina instruktorė?

– Tikrai taip. Merginų buvo ir prieš mane, ir šiuo metu jų daugėja. Paprasčiausiai jos galbūt ne taip reiškiasi. Jos tiesiog atidirba savo darbo valandas ir viskas. O man yra malonumas netgi atsikelti anksčiau ryte ir pavažiuoti su mokiniu prieš egzaminą, kad tik mokinys pajustų palaikymą ne tik iš artimųjų, kurie ne visada tai gali padaryti, bet ir iš instruktoriaus.

– O kiek laiko esi vairavimo instruktorė šiame darbe?

– Jau penkeri metai. Neseniai tikrinausi, kad licencija į pabaigą, reikės prasitęsti.

– Ar pradžia buvo sunki?

– Taip, buvo, palyginti, sunku, bet galbūt dėl to, kad aš per daug viską sureikšminau. Į darbą mane taip pat priėmė su labai didelėmis pretenzijomis ir klaustukais, kaip žiūrės mokiniai į vairavimo instruktorę merginą. Pavyzdžiui, pirmasis mano direktorius į tai žiūrėjo labai skeptiškai. Jis pasakė, kad aš buvau jo metų avantiūra. Kai tai pasako tiesiai į akis, jautiesi nelabai jaukiai... Šio amato mokiausi iš įvairių vairavimo mokyklų instruktorių, klausinėjau, kodėl jie daro taip, o ne kitaip, ką kokioje situacijoje reikėtų daryti. Vaikščiojau ir į teorijos pamokas, kad žinočiau, ko jose moko. Galbūt per daug sureikšmintai į viską žiūrėjau...

– Ar per šiuos metus augi kaip instruktorė, ar ribas jau esi pasiekusi?

– Aš visada sau nusistatau naujas ribas. Nebūna, kad nusistatei, ir taškas. Visada yra kur tobulėti, ko pasimokyti ir pačiai, kažką perimti ir iš mokinių.

– Yra buvę, kad iš mokinio teko kažką išmokti?

– Aš visada mokausi iš mokinių. Man visada įdomu, ką jie dirba, kuo užsiima gyvenime. Kartais tą net nuspėju. Kartais kažką reikia paaiškinti mokiniui suprantama kalba, susijusia su jo specialybe. Yra tekę mokyti ir psichologų, iš kurių yra ko pasimokyti, nors kartais aš jiems buvau kaip psichologė... Kai mokinys ateina blogos nuotaikos, aš turiu išspręsti tą problemą, kad bent per pamoką jis gerai jaustųsi.

– Ar tai sunkus darbas?

– Neseniai patyriau traumą sporto salėje ir atlikau reabilitaciją. Pakliuvau pas kineziterapeutą, jis į mane pasižiūrėjo ir pasakė, kad aš kaip akmuo – visa sustagarėjusi, įsitempusi, ir tai nėra normalu. Jis klausia, ar moku atsipalaiduoti, ir atsakiau, kad ne, nes prie mokinių, tavęs ar net draugų esu įpratusi sėdėti įsitempusi ir žiūrėti, nes kartais reikia griebti už vairo ar rankinio stabdžio, kad išgelbėčiau situaciją. Nes tu gali vairuoti gerai, bet kiti gali būti ne tokie geri ir gali nepastebėti, kad tuoj bus avarinė situacija. Kartą buvo, kad turėjau pasirinkti – arba mesti kavą, arba padėti išvengti avarijos. Bet tada nusprendžiau, kad tegul pasimoko.

– Apskritai kalbant apie vairavimo instruktorius, ar vis dar egzistuoja nuomonė, kad jie neišmoko vairuoti, o tik paruošia egzaminui? Pavyzdžiui, kai mokiausi vairuoti aš, savo instruktoriaus paklausiau, kodėl žmonės sako, jog mokykloje išmoko tik egzaminui, o po to niekas nevažiuoja taip, kaip instruktorius mokė. Jis man atsakė, kad ir po egzamino niekas nedraudžia važiuoti, kaip tave išmokė...

– Taip, jis teisus. „Regitra“ visus reikalavimus sugalvojo ne šiaip sau. Jie iš tikrųjų yra naudingi ir reikalingi, gyvenime praverčia. Pavyzdžiui, tas pats automobilio parkavimas. Kiek yra žmonių, kurie daugybę metų važinėja, bet nemoka pasistatyti automobilio lygiagrečiai prie bortelio. Jie net juokiasi, kad to mokome, nes va taip, bet kaip, įvažiavai ir viskas. Tačiau paskui patys tų mokinių prašo parodyti, kaip tai taisyklingai padaryti.

– O požiūris į instruktorių, kaip profesionalą, mokytoją? Juk kartais autoritetas yra Jonas ar Petras, kuris važinėja dvidešimt metų, ir jis geriau paaiškins...

– Yra dar toks dalykas. Bet kartais ir instruktoriai, tie senojo kirpimo, neadekvačiai elgiasi su mokiniais ir sako: „Aš esu Dievas – tu esi niekas.“ Čia taip pat pasenęs mąstymas. Aš visgi į savo mokinius žiūriu ne tik kaip į mokinius, bet kaip į manęs pratęsimą. Mokinys juk važinės ir demonstruos tai, ko aš jį išmokiau, todėl norisi, kad kiti, pamatę jo įgūdžius, sakytų: „Kaip gerai tu vairuoji, kur mokeisi?“

– Ar mokiniai ateina gerai pasiruošę?

– Ne, dažniausiai ateina mokytis nuo nulio, nes tėvai ir artimieji nėra pasiruošę tai daryti vien dėl to, kad jie bijo primokyti kažko blogo. Patys mokiniai taip pat skundžiasi, kad, pavyzdžiui, tėvas labai griežtas ar antroji pusė nesupranta. Todėl jie pasirenka ateiti nuo nulio ir, kas man patinka, daugelis ateina išmokti vairuoti, o ne tik išlaikyti egzaminą.

– Kokie yra Lietuvos vairuotojai? Kaip pažvelgusi per automobilio langą įvertintum vairavimo kultūrą?

– Visada savo mokiniams sakau, kad jei išvažiuojate į užsienį, parvežkite į Lietuvą daugiau kultūros. Pas mus jos trūksta. Taip pat trūksta savikritikos, nes dauguma galvoja, kad jei vairuoju dešimt metų, tai viskas – aš viską suprantu ir viską moku, o tie, kurie turi visas kategorijas, apskritai save laiko profesionalais. Bet Kelių eismo taisyklėse nėra tokios sąvokos kaip profesionalas. Vairuotojas dešimt metų gali važinėti tuo pačiu maršrutu, bet, išvažiavęs į kitą miestą, jis sudarinės avarines situacijas, nes įpratęs važinėti tik „savo kieme“.

– Ar būtų galima išskirti vieną bendrą geriausią Lietuvos vairuotojų savybę?

– Kiek man teko bendrauti su užsieniečiais, jie nustemba, kad Lietuvoje vairuotojai sustoja padėti kitam kelyje. Kitose šalyse niekas nestoja ir nepadeda, bet tikriausiai dėl to, kad ten akcentuojamos mokamos pagalbos kelyje paslaugos.

– O blogiausia savybė?

– Perdėtas pasitikėjimas savimi. Pavyzdžiui, aš savo malonumui mokausi pilotuoti lėktuvą ir ten yra skaičiuojamos skrydžių valandos. Jei per metus praskraidai mažiau nei 50 valandų, turi licenciją laikyti iš naujo. O vairuotojo pažymėjimą gali metų metus laikyti stalčiuje, bet nė karto nevairuoti ir pasakoti, koks esi geras vairuotojas, nes nepadarei nė vienos avarijos.

– Tu mėgsti sportinį vairavimą...

– Taip, nuo to prasidėjo mano, kaip instruktorės, karjera.

– Buvai sportinio vairavimo instruktorė?

– Esu asistentė sportinio vairavimo centre. Kažkada visi žurnalistai rašė, kad buvau kelių chuliganė, bet Andrejaus Savčenkos dėka patapau galbūt ne pačia pavyzdingiausia, bet drausminga vairuotoja. Ir iš to, ką patyriau savo kailiu, dalinuosi patirtimi, kad nebūtina išsilieti gatvėje, tai galima padaryti trasoje.

– Ar būna tokių, kurie paprašo, kad pažiūrėtum ir įvertintum jų vairavimą iš šalies?

– Būna ir gana dažnai, ypač jei atvažiuoja su prabangiu ir galingu automobiliu, – čia jau mano klientas. Toks vairuotojas atvažiuoja pademonstruoti, kad tuoj aš jums parodysiu, kaip reikia važiuoti su galingu automobiliu, bet paskui jis pasirodo silpnai. Pavyzdžiui, panelės ar vaikai, kurie gali atvažiuoti su tėvais ir pasimokyti trasoje, parodo geresnį rezultatą. Tada būna, kad prieina prie manęs ir paprašo, kad prasivažiuotume.

– O gatvėje galioja tokie patys principai?

– Tikrai taip. Vairuotojas gali turėti kokį tik nori galingą ir greitą automobilį, bet automobilis nevairuos už vairuotoją. Visgi vairuotojas yra valdytojas ir tas akseleratoriaus paspaudimas gali atsisukti prieš patį vairuotoją. Suvaldyti galingą automobilį reikia turėti įgūdžių, o jaunesni vaikinai ar merginos nori pasirodyti ir tada būna, kad kažkur nudaužytos šiukšliadėžės ir panašiai.

– Tai vairuoti reikia mokytis visą laiką?

– Taip. Ir aš mėgstu pateikti pavyzdį apie buhalterį, kuris baigęs mokslus dirba savo darbą, bet eina į papildomus tobulinimosi kursus, o vairuotojas sako, kad kaip nors išmoks. Tada ir būna, kad kaip nors... Ir aš nuolatos kažko mokausi. Pavyzdžiui, reakcijos, kelių eismo taisyklių, nes kai tenka nuvažiuoti į kitus miestus, būna, kad pamatai naujų ženklų. Nesakau, kad viskas yra blogai, bet mes turime mokytis, mokytis, mokytis.

Pokalbio ir pasivažinėjimo pabaigoje paprašiau Olgos, kad ji įvertintų mano vairavimą. Ir tada supratau, ką reiškia per didelis pasitikėjimas savimi, nes išgirdau pastabų, kur pats niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tai, ką darau, iš tikrųjų nėra labai gerai.

Šiandien vairavimo egzamino būčiau neišlaikęs... Tačiau Olga nuramino – tikriausiai didžiosios dalies vairuotojų situacija būtų lygiai tokia pati.