Eismas

2019.07.27 18:02

1000 kilometrų per 10 valandų vidutiniu 100 km/val. greičiu: kaip sunku tai gali būti?

Vytenis Kudarauskas, LRT.lt2019.07.27 18:02

Optimalus, maksimalus, leistinas, saugus, vidutinis – apibūdinti greičiui galima rasti daug būdvardžių. Tačiau kaip važiuoti optimaliai ir saugiai, kad, neviršijant maksimalaus leistino, būtų išlaikytas 100 km/val. vidutinis greitis? LRT.lt rubrika „Eismas“ leidosi į kelionę, kurios tikslas – 1000 kilometrų įveikti per dešimt valandų.

Visomis autostradomis

Šis LRT.lt 1000 kilometrų iššūkis nėra tik apvalus ir gražus skaičius. 100 km/val. taip pat nėra dar vienas apvalus ir gražus skaičius – tai lenktynės su laiku, nes, net ir važiuojant maksimaliu leistinu greičiu, tai nėra lengvas pasivažinėjimas.

Į 1000 kilometrų telpa visos Lietuvos autostrados, kurių yra trys. Taip pat į maršrutą telpa ir greitkelis Vilnius–Kaunas bei Lietuvos vairuotojų keikiamas, bet viltingai nusiteikęs kelias nuo Klaipėdos iki Palangos. Tikslas – visus šiuos kelius įveikti per dešimt valandų, laikantis Kelių eismo taisyklių.

Šiam iššūkiui reikėjo pasirinkti tinkamą automobilį, kuris būtų patogus, pakankamai greitas, bet kartu ir ekonomiškas. Todėl akys, rankos ir kojos nukrypo į „Gran Turismo“ klasės atstovą „KIA Stinger“.

Pažodžiui į lietuvių kalbą išversti apibrėžimą „Gran Turismo“ yra sunku, tačiau, kad būtų aiškiau, šiai klasei priskiriami komfortiški, bei greiti automobiliai, skirti ilgus nuotolius įveikti per kuo trumpesnį laiką ir, svarbiausia, patogiai.

Kelionės startas ir finišas – LRT kiemelis. Išvykęs lygiai 10 val. ryte, čia turiu sugrįžti 20 val. vakare. Pirmas atskaitos taškas – Panevėžys. Iš jo – atgal į Vilnių, tada iš sostinės per Kauną į Klaipėdą ir Palangą, iš pajūrio – iki Kauno, nuo kurio – tiesiai į Marijampolę. Apsisukęs Marijampolėje vėl grįšiu į Kauną, iš jo – tiesiai į Vilnių, atgal į LRT. Tokio maršruto atstumas – 1000 kilometrų.

Pirmasis ketvirtis

Pajudėjęs iš Vilniaus Panevėžio link, iškart pradedu skaičiuoti. Įveikęs šią atkarpą, odometre turėčiau išvysti, kad įveikiau daugiau nei 250 kilometrų, ketvirtį suplanuotos distancijos. Šį atstumą turiu įveikti per dvi su puse valandos. Sakote, lengva, nes kelias iš Vilniaus į Panevėžį yra autostrada, kur galėsiu lėkti maksimaliu 130 km/val. greičiu? Ne.

Visų pirma, startuoju mieste, todėl dalį kelio turėsiu įveikti kur kas lėčiau, 70–90 km/val. greičiu. Taip pat turiu išlaikyti gerą degalų ekonomiją, nes stoti noriu kuo rečiau ir kuo trumpiau, o degalų nepapildysi akimirksniu. Laimė, važiuoju su dyzeliniu automobiliu, todėl stoti planuoju tik vieną kartą, bet tai taip pat norisi padaryti kuo vėliau ir užtrukti kuo trumpiau.

Išvažiavęs iš Vilniaus, nusprendžiu važiuoti maksimaliu leistinu greičiu. Oro sąlygos puikios, automobilių taip pat ne per daugiausia. Vos vienas kitas sunkvežimis, o kiti kolegos vairuoja lengvuosius automobilius.

Ši autostrada, mano vertinimu, gera. Dangoje nėra gilių provėžų, tik keliose atkarpose asfaltas grubesnis arba remontuotas lopais. Šiame kelyje nėra ir didelių ar dažnų greičio ribojimų, todėl beveik visą laiką galima važiuoti maksimaliu tempu. Nevyksta ir didelių kelio remonto darbų.

Darbininkus sutikau tik dviejose vietose: vieną kartą – važiuodamas Panevėžio link, kitą kartą – grįždamas į Vilnių. Atkarpos neilgos, tačiau jose greitis ribojamas iki 70 km/val. Man svarbi kiekviena sekundė (patikėkite, rezultatas tai parodys), todėl vos pasibaigus greičio ribojimams naudojuosi GT klasės automobilio privalumu įsibėgėti ganėtinai greitai.

Kol kas viskas pagal planą. Iš Panevėžio grįžtu truputį po dvyliktos ir įsuku į Vilniaus Vakarinį aplinkkelį, kur greitis krenta iki 90 km/val.

Iš sostinės į pajūrį

Pravažiavęs Vilnių, įsuku į greitkelį Kauno link. Puikiai pažįstamas kelias, kuriuo važiuoti teko ne kartą ir ne du. Čia leidžiama važiuoti maksimaliu 120 km/val. greičiu. Naudojuosi tuo, nes Kaune mane neabejotinai pristabdys prie „Megos“ vykstantys kelio remonto darbai. Jų neišvengsiu, o prognozuoti, kiek laiko ten užtruksiu, taip pat nesiryžtu.

Važiuojant iki Kauno galima pamatyti ir sutikti visko. Daugybė sunkvežimių, autobusų, lengvųjų automobilių, motociklų. Visi jie važiuoja skirtingu greičiu ir visi bando išsitekti dviejose juostose viena kryptimi. Eismo srautas primena vandens čiurkšlę – lyg kažkas būtų atsukęs čiaupą ir paleidęs nenutrūkstamą automobilių srovę.

Tik ta srovė teka netolygiai. Per porą metų šį greitkelį ruošiamasi paversti autostrada, tačiau kai kurie vairuotojai jau dabar treniruojasi važiuoti didesniu greičiu. Kai kurie turbūt mano, kad tai Vokietijos greitkelis su apskritai neribotu greičio limitu. Visame šiame sraute važiuoja ir sunkvežimiai, kurių greitis 90 km/val.

Todėl palaikyti maksimalų 120 km/val. greitį nėra lengva, nes dažnai reikia pristabdyti, pagreitėti, vėl stabdyti, vėl greitėti... Matydamas, koks srautas šiame kelyje, siūlyčiau jį praplatinti, nes dėl didelio greičių skirtumo, kuris ateityje dar labiau išaugs, tikrai negali būti tikras, kad važiuoti pavyks sklandžiai. Sakyčiau, kartais būna ir pavojingų situacijų ir tokiu atveju padeda tik apdairumas ir koncentracija.

Artėdamas prie Kauno kryžiuoju pirštus ir viliuosi, kad kelio darbai labai nepristabdys. Pasiekęs šį savo atskaitos tašką matau, kad eismas, nors ir lėtai, bet juda. Visiškai sustoti prireikė tik porą kartų, bet ir jų galėjo nebūti, jei ne vairuotojas priešais, kuris niekaip neapsisprendė, nori važiuoti kairiau ar dešiniau.

Pravažiavęs Kauną akseleratorių galiu spustelėti labiau, nes nuo čia iki Klaipėdos – autostrada, kur galima važiuoti maksimaliu 130 km/val. greičiu. Stengiausi jį išlaikyti visur, kur nebuvo greičio ribojimų, bet šio kelio būklė kartais kėlė rimtų abejonių.

Šioje autostradoje yra atkarpų, kuriose jautiesi kaip metalofono lazdelė, braukoma per metalines juosteles, nes purtosi ir dreba ne tik automobilis ir vairas, bet tą patį tenka patirti ir pačiam. Tokiame kelyje taip būti negali. Arba greitis turėtų būti ribojamas. O vairuotojai, kurie rankomis ir dantimis įsikirtę į vairą per tokias vietas lekia su savo klibančiais automobiliais, akivaizdžiai nėra girdėję apie sąvoką „saugus greitis“.

Būtent tokios atkarpos parodo, kad leistinas maksimalus greitis ne visada yra tas pats, kas saugus greitis. Lietuvos kelių direkcijai siūlyčiau priimti sprendimus, kaip greičiau sutvarkyti kelio dangą arba užtikrinti, kad vairuotojai čia važiuotų saugiu greičiu. Jei kas nors sako, kad viskas gerai, nes avarijų neįvyksta, tai, patikėkite, riba iki to – labai plona.

Galiausiai pasiekiu aukščiausią autostrados vietą ir sustoju. Nors tai kainuoja laiko, bet aš juk ne robotas...

Paskui galiausiai pasiekiu Klaipėdą ir kelionė persiverčia į antrą pusę.

Kurortinis kelio „masažas“

Kasmet į Palangą ar šalia esančius kurortus vyksta šimtai tūkstančių poilsiautojų. Ir didžioji jų dalis turi įveikti beveik 30 kilometrų atkarpą nuo Klaipėdos iki Palangos. Čia yra likęs seno ir už Baltijos jūrą per audrą labiau banguoto kelio gabalėlis. Čia greitis ribojamas iki 70 km/val., o kur situacija kiek geresnė, tokiu pat greičiu važiuoti tik rekomenduojama.

Ši atkarpa yra tragedija. Visiškas košmaras, kuris tęsiasi jau dvidešimt metų. Taip, jau paskelbta, kad ši atkarpa bus tvarkoma ir situacija pasikeis kardinaliai. Žinoma, geriau vėliau negu niekada, bet tai turėjo būti padaryta prieš dešimt ar net dvidešimt metų.

Laimė, kad kitoje pusėje situacija geresnė ir iš Palangos grįžtant Klaipėdos link galima važiuoti saugiau ir komfortiškiau, pro langą su gailesčiu žvelgiant į tuos, kurie tiesiogine ta žodžio prasme purtosi važiuodami Palangos kryptimi.

Truputis malonumo

Prieš palikdamas pajūrį, sustoju papildyti degalų, tai darau dar neįvažiavęs į autostradą. Tai taip pat tam tikra taktikos dalis. Nors kelionės kompiuteris rodo, kad galiu įveikti dar daugiau nei 200 kilometrų, degalų stoju ten, kur neprarasiu daug laiko. Visų pirma, jei stosiu autostradoje, prarasiu laiko, nes, vietoje to, kad važiuočiau 130 km/val. greičiu, turėčiau stovėti. Todėl geriau sustoti tokioje atkarpoje, kur greitis mažesnis.

Įpylus degalų ir pajudėjus Kauno link, situacija praktiškai tokia pati, kaip ir važiuojant į priekį. Truputis blogos kelio dangos, vienas kitas „idiotas“, sunkvežimiai. Nieko naujo, tik viskas vyksta į kitą pusę.

Tačiau vėl grįžus į Kauną ir pradėjus važiuoti Marijampolės link, visos neigiamos emocijos pradingsta. Kelio „Via Baltica“ atkarpa nuo Kauno iki Marijampolės yra tikras „kaifas“. Lygus asfaltas, per kurį automobilis tiesiog skrenda. Tai buvo labiausiai atpalaiduojanti kelionės atkarpa. Neabejotinai, tai geriausias šiuo metu Lietuvoje esantis kelias. Jei visi keliai būtų tokie, 1000 kilometrų būtų galima kasdien važiuoti.

Tačiau man reikia ne tik mėgautis, bet ir nepamiršti, kad turiu laiko limitą. Ir ši autostrada šiuo atžvilgiu per daug nepadeda. Tai tranzitinis kelias, kuriuo važiuoja daug sunkvežimių. Kai kurie sunkvežimiai važiuoja 89 km/val. greičiu, kiti 90. Tas, kuris per plauką greitesnis, lenkia tą truputį lėtesnį ir čia prasideda vadinamosios dramblių lenktynės.

Kol tas „greitesnis“ aplenkia lėtesnį, gali užtrukti ne vieną kilometrą. Dėl to nukenčia greitis, nes paskui „dramblius“ turi važiuoti jų nustatytu ir ribotu tempu.

Paskutinė atkarpa

Likus keliems kilometrams iki Marijampolės apsisuku. Mano skaičiavimai rodo, kad kilometrų pasiekti tikslą pakaks. Todėl grįžtu į Kauną, jį pasiekiu apie 19 val. vakare. Žiūriu į skaičius – odometras rodo, kad įveikiau 900 kilometrų, o likusiam šimtui liko vos daugiau nei valanda.

Tačiau ganėtinai sklandžiai dar kartą pravažiavęs rekonstruojamą A1 kelio atkarpą ties Kaunu nusiraminu, kad tikslą turėčiau pasiekti be didesnių problemų. Kelyje Vilnius–Kaunas eismo srauto srovę paleidęs čiaupas tiekia mažesnę srovę, todėl trukdžių mažiau.

Iki 1000 kilometrų ribos likus dešimčiai kilometrų atsipučiu – be problemų. O tada vėl įsitempiu... Tūkstantis, tai tūkstantis, bet finišas juk ne kažkur vidury kelio, o LRT kieme. Kelionės kompiuteris rodo, kad iki taško liko dar dešimt kilometrų ir jį pasieksiu likus kelioms minutėms iki 20 valandos.

Įsivaizduokite – visą dešimties valandų darbą gali sugadinti vienas per ilgai degantis raudonas šviesoforas.

Sustojęs prie paskutinio šviesoforo, kuris stabdo mane, važiuojantį LRT link, kažkodėl girdžiu ne muziką, o įkyriai tiksintį laikrodį. Galiausiai žalias šviesoforo signalas suteikia malonę ir leidžia įveikti paskutinius metrus. Sustoju LRT kiemelyje, įjungiu kelionės kompiuterį: važiavimo laikas – 9 val. 57 min., įveiktas atstumas – 1011 kilometrų. Tai reiškia, kad man pavyko išlaikyti 101 km/val. vidutinį greitį ir tikslas pasiektas.

Kur pradingsta greitis?

Iš 1000 kilometrų maždaug 800 kilometrų galėjau važiuoti maksimaliu 120 ir 130 km/val. greičiu, tačiau keli niuansai naikina greitį ir vairuotojai, skaičiuojantys savo kelionės laiką, juos turėtų įtraukti į savo skaičiavimo formulę.

Visų pirma, tai greičio ribojimai. Net ir greitkeliuose ir autostradose yra atkarpų, kuriose greitis ribojamas, kartais iki 90 km/val. ir, nors tokios atkarpos nedidelės, jos daro įtaką vidutiniam greičiui ir kelionės laikui.

Jeigu jūs, kaip ir aš, nesate robotai, tai ilgesnės kelionės metu norėsite stabtelėti. Tai gali būti gamtiniai reikalai, poilsis ar paprastas noras užkąsti. Tokiu atveju jūs stovite ir nejudate apskritai, todėl ir vidutinis kelionės greitis sumažėja iš karto.

Žinoma, nepadeda ir kolegos vairuotojai. Kai kurie jų važiuoja mažesniu nei leistinas greičiu, kiti jį smarkiai viršija ir tiek vieni, tiek ir kiti truputį pristabdo, o kuo jų daugiau, tuo daugiau ir stabtelėjimų. „Dramblių lenktynių“ dalyviai taip pat nėra greičio ir laiko sąjungininkai, o per visą 1000 kilometrų ne savo noru į tokias varžybas buvau įtrauktas ne vieną kartą.

Norėčiau pagirti savo kelionės įrankį „KIA Stinger“. Įveikęs 1000 kilometrų iš jo išlipau lyg po 100 kilometrų kelionės. Jį vairuoti buvo lengva, nes važiuoklė išlaiko stabilumą net ir kratantis kelyje į Palangą, o 6,2 l degalų sąnaudos taip pat puikus rodiklis. Net neabejoju, kad tikslą būčiau pasiekęs ir su kitu automobiliu, tačiau šis padėjo tai padaryti lengviau.

Galiu pasidžiaugti, kad užsibrėžtą tikslą, nors ir sunkiai, bet pavyko pasiekti. Norėtųsi, kad Lietuvos keliai būtų geresni, nes kai kur galima pasijusti labai nejaukiai, ypač jei važiuojama maksimaliu leistinu greičiu, tačiau daug ką atperka puikus kraštovaizdis, kuris lydėjo visos kelionės metu.

Pradžios ir pabaigos taškas – LRT

Kelionės trukmė – 9 val. 57 min.

Atstumas – 1011 kilometrų.

Vidutinis greitis – 101 km/val.

Automobilį suteikė – „KIA Vilnius“ autocentras

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt