Automobilio spalva – pati efektyviausia priemonė norint išsiskirti iš kitų. Ryškiai raudona, geltona, blizgi žalia, o galbūt kelių atspalvių pilka. Šiandien pirkėjai gali rinktis iš gausybės spalvų ir atspalvių, kurie puošia automobilius. Tačiau buvo laikai, kai buvo galima rinktis tik vieną spalvą.
Ankstesniame LRT.lt projekto „Mano ratai“ straipsnyje galėjote susipažinti, kaip keitėsi automobilių formos ir kėbulų tipai.
Šį kartą pasakojame apie tai, kaip vystėsi automobilių spalvų spektras ir kodėl dažytojai susiduria su vis didesniais iššūkiais, kai reikia perdažyti apgadintus automobilius.
Kodėl seniau automobiliai dažniausiai buvo dažomi juoda spalva ir apie praktiškai beribes galimybes automobilį nudažyti bet kokia jums patinkančia spalva, LRT.lt pasakoja automobilių remonto ir dažymo įmonės „Celerauto“ direktorius Kęstutis Bartkevičius ir asociacijos „Retromobile“ narys bei automobilių restauratorius Vytautas Prekevičius.
Juoda spalva – klasika
Pažvelgę į šiandien gatvėmis riedančius automobilius, galime pamatyti, kad jie papuošti pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir atspalviais, tačiau prieš daugiau nei šimtą metų gatvėse karaliavo juodi automobiliai, o pamatyti kitokia spalva nudažytą transporto priemonę buvo retenybė.
„Istorija skelbia, kad masinė automobilių gamyba prasidėjo nuo „Ford Model T“ ir tuo metu pirkėjai šį automobilį galėjo rinktis tik juodos aspalvos. Žinoma, visos technologijos bei žmonija tobulėja, taip pat tobulėja ir automobilių pramonė, todėl standartai prasiplečia. Bet prieš šimtą metų juoda spalva buvo lengviausiai prieinama, šios spalvos dažai greičiausiai džiūdavo, todėl tai buvo patogiausia spalva dažyti automobilius“, – LRT.lt pasakoja V. Prekevičius.
Jis pabrėžia, kad gatvėse važinėjo ir kitokių spalvų automobilių, bet tai dažniausiai būdavo labai prabangios ir brangios transporto priemonės.
„Pavyzdžiui, „Bentley“ tikrai turėjo galimybes automobilius dažyti ir kitomis spalvomis. Bet tai buvo prabangos prekė, kurią šiandien sunku su kuo nors ir sulyginti. Tai buvo labai turtingų žmonių žaisliukai. Tokie automobiliai tikrai galėjo būti dažomi ir kita spalva, tačiau ją reikėjo užsisakyti, pagaminti, nes pigmentai ir technologijos buvo visai kitokios, todėl kitokia spalva buvo prabanga“, – sako V. Prekevičius.
Vėliau, nuo 1930-ųjų, įvairios spalvos tapo konkurencinės kovos priemone. Tuo metu buvo gausybė automobilių gamintojų, kurie norėjo sukurti geriausią produktą ir išskirti jį iš konkurentų. Vienas būdų tą pasiekti ir buvo kėbulo spalva.
„Tas laikotarpis buvo ryškių spalvų metas. Buvo raudonų, mėlynų, kitokių ryškių spalvų automobilių. Tuo metu techniniai parametrai ir spalva būdavo dalykai, kuriais gamintojai mėgino nustebinti ir pritraukti klientą.
Pavyzdžiui, ryškiai raudona spalva akį trauks daug labiau nei pilka ar juoda. Spalvos atsirado natūraliai, kaip priemonė išsiskirti ir kaip galimybė pritraukti naujų pirkėjų“, – mano V. Prekevičius.
Pašnekovo manymu, būtent dėl konkurencinės kovos atsirado ir blizgūs įvairių spalvų perlamutro dažai. Galiausiai net ir prekybininkai pradėjo akcentuoti automobilio spalvą kaip išskirtinumą.
Spalvos tobulėja ir šiandien
Kalbant apie šiandienius automobilius, gamintojai vis dar stengiasi klientus kaip nors nustebinti. K. Bartkevičius sako, kad pastebi tokius spalvų derinius, kokių iki šiol gamintojai nenaudodavo.
„Viskas tikrai keičiasi. Atkreipiau dėmesį, kad pastaruoju metu labai įdomiomis spalvomis yra dažomi nauji „Škoda“ ir „Volkswagen“ automobiliai. Pavyzdžiui, yra tekę susidurti su „Škoda Rapid“, kuris buvo nudažytas labai įdomia žaliai-mėlyna spalva.
Taip pat matytas „Volkswagen“, nudažytas trispalve spalva, kai žiūri ir sunku suprasti, ar ji pilka, balta, ar sidabrinė.
Daugėja raudonų ir baltų automobilių. Anksčiau tai nebuvo populiarios spalvos, o dabar tokių automobilių tikrai daugiau“, – LRT.lt sako K. Bartkevičius.
Tačiau toks gamintojų noras įtikti klientams kartais yra tikras galvosūkis dažytojams.
„Prieš maždaug 15 metų turėjome atvejį su vadinamuoju trisluoksniu dažymu. Tai buvo tamsiai juodos-mėlynos spalvos automobilis. Dažėme visą automobilį. Atrodė, kad viską parinkome, kaip priklauso, ir darėme taip, kaip reikia.
Tačiau nudažę automobilį pamatėme, kad jis ne juodas, bet tiesiog mėlynas. Tada perdažėme jį antrą kartą, bet rezultatas buvo toks pats.
Pasikvietėme ir šeimininką apžiūrėti automobilio, bet jis iš karto pasakė, kad ne – tai tikrai ne mano automobilio spalva. Tai buvo sudėtingas atvejis, bet galiausiai išsiaiškinome, kaip reikia dažyti, ir viskas pavyko“, – istorija dalijasi K. Bartkevičius.
Specialisto teigimu, ne viskas priklauso nuo spalvos ar idealiai parinkto dažų atspalvio, nes egzistuoja ir žmogiškasis faktorius.
„Kartais gali būti taip, kad dažai padaryti tobulai ir atspalvis visiškai atitinka tą, kurio reikia, tačiau daug ką lemia ir dažytojas, taip pat net ir dažų pūtimo slėgis bei atstumas.
Mums yra tekę dažyti perlamutrinės spalvos „Renault“ automobilį. Vienas dažytojas nudažė taip, kad skirtumas buvo akivaizdus, o kitas taip, kad atspalvis praktiškai nesiskyrė, nors abiem atvejais dažai buvo tie patys“, – palygina K. Bartkevičius.
Vairuotojų mėgstamos – dažytojų prakeiksmas
Paklausus, kokios automobilių spalvos yra pačios patogiausios dažytojams, K. Bartkevičius sako, kad dažytojai mėgsta visas tamsias spalvas, ypač juodą. Tačiau kartais tenka paplušėti ir prie tokia spalva nudažyto automobilio.
„Turėjome atvejį su automobiliu „Porsche“. Buvo keičiamos dvejos durelės, jas reikėjo perdažyti juoda spalva, kuri yra tikrai puiki dažyti, tačiau, pagal gamintojo technologiją, reikia daryti dažų perėjimą. Taigi, nors keitėme dvejas dureles, bet dažėme net šešias detales“, – prisimena K. Bartkevičius.
Pačios nemėgstamiausios spalvos yra raudona, balta ir pilka-sidabrinė. Tai yra spalvos, kuriomis perdažyti atskiras detales taip, kad nesiskirtų atspalvis, – beveik neįmanoma. Tačiau tai ne pats didžiausias dažytojo košmaras.
„Dažytojams labiausiai nepatinka perlamutriniai ir trijų sluoksnių dažai, ir tokiais atvejais net nesvarbu, kokia spalva reikia dažyti. Taip pat „chameleonai“ yra didelis vargas, ir dažytojai gali atsisakyti tokio darbo“, – pasakoja K. Bartkevičius.
Kalbėdamas apie automobilių savininkų norus radikaliai pakeisti automobilio spalvą, specialistas teigia, kad perdažymas nėra pats geriausias sprendimas.
„Tokiu atveju geriau naudoti plėvelę. Su ja kur kas paprasčiau, esant reikalui labai lengva grąžinti automobiliui jo originalią spalvą. O kas yra visiškas spalvos pakeitimas perdažant?
Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad bus nudažytos išorinės detalės ir viskas. Tačiau, norint visiškai pakeisti automobilio spalvą, reikia perdažyti ir variklio skyrių, išimamos durys, dažomos visos vidinės erdvės. Tai labai brangus malonumas“, – tikina K. Bartkevičius.
Tačiau jis nėra linkęs manyti, kad artimiausiu metu automobilių pramonė ras geresnį masinei gamybai pritaikytą būdą nei dažymas. Kol kas tai patogiausia ir efektyviausia priemonė, kad automobilis būtų jums labiausiai patinkančios spalvos.
