Dažnai mėgstama pasididžiuoti, kad kadaise, LDK savo klestėjimo laikais buvo valstybė nuo jūros iki jūros. Visgi „jūriškumas“ vargu ar įrašytas mūsų genuose. Senovėje lietuviai laivyno neturėjo, po jūrą neplaukiojo, o Didieji Kunigaikščiai jūra nesidomėjo. Jūrinė tradicija rimčiau regztis pradėjo tik XX a. pradžioje, kai tokie entuziastai kaip K. Pakštas pradėjo rimčiau raginti atsigręžti veidu į jūrą ir pamatyti joje slypinčias galimybes. Tačiau dar ir šiandien diskutuojama, ar tikrai Lietuva – jūrinė valstybė? Ar pakankamai rimtai žiūrima į plačių vandenų teikiamas galimybes? O gal tai viso labo tik saulėtas Palangos paplūdimys, skirtas praleisti atostogas? Kas kaltas, kad taip netvirtai stovima ant jūros kranto?

Diskutuoti šia tema, Klaipėdos universiteto mokamajame burlaivyje „Brabander“, susitinka du istorikai: šio universiteto docentė, vyresnioji mokslo darbuotoja ir daktarė Silva Pocytė ir VU profesorius Alfredas Bumblauskas.

Ved. Alfredas Bumblauskas.