Kol pasaulio mokslininkai nesutaria, ar žmogaus veiklos poveikis gamtai yra pakankamas, kad naujoji geologinė epocha būtų pavadinta antropocenu, menininkai ir menotyrininkai, filosofai ir antropologai šį terminą jau kelis dešimtmečius pasitelkia apmąstydami komplikuotus gamtos ir žmogaus santykius. Peržengdami šią modernistinę skirtį, mąstytojai kuria naujas rūšių sugyvenimo teorijas, o menininkai fantazuoja, kokios šio pasaulio tvarkos ilgėsimės, kai patys būsime įrašyti į raudonąją knygą. Apie dvi tokias parodas – VDA parodų salėse „Titanikas“ eksponuojamą Laisvydės Šalčiūtės parodą „Bestiariumas“ (kuratorė Laima Kreivytė) ir MO muziejaus mažąją parodą „Ilgiuosi, pats nežinau ko“ (kuratorius Marius Armonas) kalbamės su Vilniaus universiteto filosofijos doktorante Rūta Simutyte ir dailės istorike, kritike, parodų kuratore ir monografijų autore dr. Erika Grigoravičiene, kurios naujausia mokslinė studija „Bioįvairovė ir hibridinė raiška šiuolaikinėje dailėje“ išsamiai tyrinėja, kaip menininkai kuria, perkuria ir naudoja mišrių būtybių vaizdinius savo kūrybinėse praktikose.

Ved. Jogintė Bučinskaitė