Valstybinės maisto ir veterinaijos tarnybos duomenimis, Lietuvoje žmonių maistui auginančių ir perdirbančių vabzdžius įmonių šiuo metu yra 12. Europos Sąjunga leidžia maistui auginti 4 rūšis: didžiųjų milčių (Tenebrio molitor) lervas, skėrius keleivius (Locusta migratoria), naminius svirplius(Acheta domesticus), malūninių juodvabalių (Alphitobius diaperinus) lervas.

Neseniai Studentų gamtininkų mokslinė draugija organizavo paskaitą apie valgomuosius vabzdžius, ją vedė entomologė Virginija Podėnienė. Ji yra Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė, Biomokslų institute vadovauja Zoologijos katedrai. Valgomieji vabzdžiai nėra jos tyrimų objektas, tačiau mokslininkė yra gerai įsigilinusi į vabzdžių valgymo (entomofagijos) istoriją ir esamas tendencijas.

Savo darbe V. Podėnienė ieško ilgakojų uodų lervų, jas tiria. Ji taip pat tiria ir negyvoje medienoje aptinkamus vabzdžius. Abiem atvejais, bet dėl skirtingų priežasčių, juos surasti gali būti tikras detektyvas.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin.

Sigito Podėno nuotraukoje — velnio snukis (angl. „devil face“), šiuo terminu apibūdinamas ilgakojo uodo lervos kvėpavimo laukas.