Apie Holokaustą Lietuvoje kalbama vis daugiau, bet dar labai mažai dėmesio skiriama žydų gelbėtojams. Akivaizdu, kad apie blogį žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje mes kalbame žymiai daugiau nei apie gėrį. Kodėl taip yra? Kodėl nenorime daugiau sužinoti apie žydų gelbėtojų gyvenimus ir kasdienybę?

Viena iš priežasčių yra ta, kad patys gelbėtojai labai kukliai pasakoja apie savo poelgius. Jų likimuose paradoksaliu būdu sugyvena kuklumas ir paprastumas su neįtikėtina drąsa ir pasiaukojimu. Gal tai byloja kažką fundamentalaus apie gėrio prigimtį – tai, kad jis nelinkęs rodytis viešai, teisintis, save racionalizuoti ir šlovinti? Ką apie žmogaus prigimtį atskleidžia šis tylusis, kasdienis, beveik nematomas heroizmas? Apie tai – pokalbis su istoriku, Klaipėdos universiteto tyrėju, knygos „Akimirka apsispręsti. Lietuvos žydų gelbėtojų istorijos“ autoriumi dr. Zigmu Vitkumi.

Ved. Simas Čelutka