Mokslininkai šiandien vis dar nesutaria, kodėl dalis lietuvių jaučia nostalgiją sovietmečiui. Ją sąlygoja ne tai, kad ilgimasi represijų, tremčių ir okupacijų. Veikiau nostalgiją kelia sovietinės modernizacijos projektas ir pažadas – fabrikų ir įmonių statymas, socialinis stabilumas, „pramonės estetika“. Retas kuris anuomet tikėjo sovietine ideologija (marksizmu-leninizmu), tačiau svarbus buvo pats modernėjimo ir pažangos mitas, įprasminęs pokario sunkumus ir sudėtas aukas. Tuo tarpu posovietinė transformacija daliai žmonių siejasi su darbų, statuso ir stabilumo praradimu, aiškių hierarchijų išnykimu, ateities vizijos išblukimu.

Oficialusis valstybinis naratyvas posovietinę transformaciją regi tik kaip išsilaisvinimo, grįžimo į Europą istoriją. Kodėl verta suteikti balsą kitokiems visuomenėje egzistuojantiems naratyvams ir prisiminimams? Ar naratyvų įvairovės pripažinimas turėtų modifikuoti oficialųjį pasakojimą? Kaip toks suprobleminimas įmanomas dabartinio karo kontekste? Apie tai – pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėjais prof. Aine Ramonaite, dr. Liucija Vervečkiene ir Pauliumi Vijeikiu.

Ved. Simas Čelutka