Į paauglystę įžengęs vaikas ima domėsis siaubo filmais, nori dalyvauti vakarėliuose, gimtadienio šventėse, kuriose būtų gąsdinama. Jei gimtadienio eigą tėvai dar gali reguliuoti, paieškoti siaubo kambario, kuris atitiktų vaiko amžių, su siaubo filmais riba slidesnė – juk siaubo filmai, kurie iki šiol visada būdavo rodomi vėlai vakare, dabar pasiekiami lengviau nei bet kada. Likęs vienas namuose paauglys filmą gali rasti bet kuriuo paros metu internete. Bet ar visada reikia nerimauti, kad vaikas domisi kinu, kuris gąsdina? Ko tokiomis pramogomis siekia pats paauglys – ar tai yra tik noras prieš draugus demonstruoti drąsą, o gal tai – natūralus gyvenimo tarpsnis ir dėl to tėvams nevertėtų nerimauti? Ką patiria siaubo filmą žiūrėdamas vaikas ir kokie ženklai rodo, kad gąsdinimo jo gyvenime jau yra per daug?
Dalyvauja: šeštos klasės moksleivės iš Vilniaus: Aušrinė Rasčiūtė, Vasarė Bagdonavičiūtė, Regina Adomavičiūtė ir paauglių psichologė-psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė.
Ved. Laura Adomavičienė
Kitos nuorodos: