Klausimas anaiptol ne retorinis, nes sovietmečiu Lietuvos viešojoje erdvėje būtų pasirinkti paskutiniai du pavadinimai, kuriais apibūdintume tikinčiuosius, einančius melstis į cerkvę. Žinoma, derėtų prisiminti ir sentikius, vis dar vadinamus taip pat neteiktinu žodžiu - starovierai. Painiavos terminijoje išties gali pasirodyti nemažai tiems, kurie nelabai domisi religija. Tačiau vis labiau domėtis viena iš tradicinių religinių bendruomenių, Lietuvos stačiatikiais, kurie priklauso Rusijos stačiatikių Bažnyčios Maskvos patriarchatui, akina Rusijos pradėtas karas Ukrainoje ir patriarcho Kirilo pozicija jį palaikyti ir net laiminti Rusijos karius. Dalis Ukrainos stačiatikių, pasitraukė iš Maskvos patriarchato ir gavo ekumeninio Konstantinopolio patriarcho pritarimą veikti savarankiškai, tuo užrūstindami Maskvą. Iš kunigų luomo buvo pašalinti ir keli Lietuvos stačiatikių dvasininkai, pareiškę nepalaiką Kirilo, ir visa tai skaudžiai atsiliepė jų vadovaujamoms bendruomenėms. Vienas iš pašalintų stačiatikių kunigų Vitalijus Mockus, graikų kalbos mokytojas Niko Papanastasiou, ir Evelina Paulavičienė, graikų tautinės bendrijos pirmininkė pasakos apie dalies Lietuvos stačiatikių bendruomenės narių padėtį, lūkesčius, ir viltis.

Redaktorė Jūratė Kuodytė