Prieš dvylika metų poetas ir publicistas Tomas Venclova parašė didžiulio atgarsio Lietuvoje susilaukusį tekstą „Aš dūstu“. Jame autorius kritikavo daliai Lietuvos intelektualų būdingą provincialumą, ksenofobiją ir siaurakaktiškumą. Kaip per šį laikotarpį pasikeitė Lietuvos visuomeninio gyvenimo atmosfera? Ar į Vilnių neseniai gyventi grįžęs T. Venclova vis dar dūsta kultūriniame smoge? Kiek Lietuvoje yra nacionalizmo ir ar mums nevertėtų apskritai atsisakyti griežtos perskyros tarp nacionalizmo ir kosmopolitizmo?

Antroje pokalbio dalyje aptariamos kultūrinės temos. Ar poezija yra „menas vardan meno“, ar poetas visgi turi ir tam tikrą visuomeninę misiją? Kokie kriterijai padeda atskirti gerą eilėraštį nuo blogo? Kodėl menuose svarbu išlaikyti universalumo dimensiją? Ar mūsų kultūroje, kurioje nemažu mastu dominuoja subjektyvumas ir reliatyvizmas, dar įmanoma kalbėti apie universalumą? Apie visa tai – išsamus pokalbis su poetu, vertėju ir publicistu Tomu Venclova. Laidoje autorius skaito du savo naujausius eilėraščius.

Ved. Simas Čelutka