Lietuvoje šiuo metu stipriai išaugusi įtampa dėl vertybinių klausimų, tokių kaip mažumų teisės, šeima, tradicinės vertybės, istorinė atmintis, atsisakymas skiepytis. Piliečiams negebant susikalbėti ir susitarti, neišvengiamai kyla klausimas: koks apskritai yra viešųjų diskusijų tikslas ir prasmė? Ar nėra naivu be perstojo kartoti, kad turime išgirsti ir įsiklausyti į kitokias nuomones? Kiek realu užmegzti tikrą pilietinį dialogą, ypač kai viena iš pusių stokoja geros valios ir pagarbos? Kaip kalbėtis su tais, kurie kalbėtis nenori? Ar žodžio laisvė apima bet kokių žodžių laisvę, net ir tų žodžių, už kurių slypi neapykanta, melas ir manipuliacijos? Jeigu viešosios diskusijos yra teigiamų pasekmių nekurianti veikla, kodėl mes jas taip aktyviai skatiname? Galbūt yra konstruktyvesnių politinio veikimo ir bendrabūvio formų, kurios galėtų pakeisti niekur nevedantį apsikeitimą nuomonėmis?

Debatuose dalyvauja filosofai Algirdas Davidavičius ir Viktoras Bachmetjevas

Ved. Simas Čelutka