Stop juosta. Maršruto nr. 148 – Kauno interjerai. Sujungti karo ir meno bei unikalūs šeimų palikimai

Kai Vytauto Didžiojo jubiliejinių metų proga buvo nuspręsta statyti „Tautos muziejų“, vyko diskusijos dėl tokiam muziejui tinkamos vietos mieste. Statybos iniciatoriai – Vladimiras Dubeneckis ir Paulius Galaunė – siūlė muziejų statyti ant Vytauto kalno, tačiau Vaižgantas ir generolas Nagevičius norėjo, kad naujasis muziejus iškiltų senojo Karo muziejaus vietoje.

Taip viename pastate buvo įkurdinti du visiškai skirtingi Vytauto Didžiojo muziejai: karo muziejus ir kultūros muziejus, kuriame įsikūrė Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, neseniai kruopščiai restauruotas. „Tautiškumo vajus buvo labai ryškus, o šiame pastate tautiškumo išvengta. Vienintelė užuomina, reikėtų pakelti akis – ventiliacinės grotelės su tulpytėmis. Viskas. Tautiškumo tik tiek“, – pasakoja menotyrininkė ir muziejaus direktorė D. Kamarauskienė.

Santykiai tarp dviejų muziejų ir jų vadovų buvo įtempti. Kultūros muziejaus direktorius Galaunė net neatvyko į kertinio akmens padėjimo iškilmes, praėjimą tarp muziejų liepė užmūryti. „Čia yra durys, ženklinančios skaudžią mūsų istoriją, nes viename pastate sugalvota sujungti du skirtingus pasaulius – meną ir karą,“ – teigia D. Kamarauskienė.

Sovietmečiu šio muziejaus lankymas buvo privalomas. Muziejaus direktorė prisimena, kai atveždavo autobusus tetučių iš Sibiro su vilnonėmis skaromis. Muziejuje iki šiol sklando smagi istorija, nutikusi vienos ekskursijos metu. „Prieinam prie Čiurlionio paveikslo „Rex“, aš pasakoju apie visatą, juodą – baltą... o viena tetutė sako, taip, viską matau, bet kur Reksas? “ – šypsosi D. Kamarauskienė.

Bendras dviejų muziejų pastatas turi du vidinius kiemelius. Restauracijos projektą ruošusi architektė Gražina Janulytė-Bernotienė sumanė kiemelį uždengti piramidiniu stoglangiu. Muziejuje galima pamatyti slaptą kambariuką bei tobulos formos sofutę, kuriai 90 metų. Ant jos prisėdus pasak muziejininkės, galima medituoti meną.

Šiemet vienas didžiausių ir fondais turtingiausių Lietuvoje muziejų mini 100 metų jubiliejų. O mes keliaujame į baldų meistro Bangučio Prapuolenio dirbtuves, kurio tėvas Jonas Prapuolenis gamino paveikslų rėmus Čiurlionio galerijai. Meistro baldai susilaukė aukščiausio tarptautinio pripažinimo – pasaulinėje parodoje Paryžiuje J. Prapuolenio lietuviškų svetainės baldų komplektas buvo apdovanotas aukso medaliu. „Kaip dabar prisimenu tėvo dideles rankas ir jos visada buvo veiksme, kažką judindavo, čiupinėdavo...“, - prisimena baldų restauratorius B. Prapuolenis.

Kartu su B. Prapuoleniu keliaujame į pedagogo Jono Dereškevičiaus 1930 metais pastatytus namus. Jo dukra Algė Dereškevičiūtė išsaugojo ne tik autentišką medinuką, bet ir tarpukario šeimos baldus. „Čia buvo svetainė, Smetonos laikais mano tėvai turėjo labai daug draugų. Apie 1950-uosius visi pradėjo grįžti, nes į Sibirą pirmuosius išvežė mokytojus. Iki šiol negaliu pamiršti mokytojo Radžiūno. Jis mane vaidino Eskulapu, nes studijavau mediciną. Radžiūnas sunkiai vaikščiojo, nes jam per šalčius tekdavo traukti rąstus iš Lenos upės,“ – prisimena A. Dereškevičiūtė. J. Dereškevičiaus iš Amerikos diplomato pirktą automobilį ir šiandien galima pamatyti Vytauto Didžiojo Karo muziejaus ekspozicijoje.