(Ne)emigrantai. Po 16 metų praleistų užsienyje Samantos sugrįžimas į Kauną bei įkvepianti Kristinos ir Ivano meilės istorija

Per pastaruosius šešiolika metų kaunietė Samanta Foset spėjo pagyventi Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Ispanijoje, tačiau pasaulį sukrėtusi koronaviruso pandemija privertė išsiskyrusią, dviejų dukrų mamą viską pervertinti ir tai nulėmė jos apsisprendimą grįžti į gimtąjį miestą.
Prieš kelis mėnesius Samanta nusipirko milžinišką, trijų aukštų namą Kauno pakraštyje ir čia kartu su dukromis bei šeimos keturkojais, verčia naują gyvenimo lapą. Kuo daugiau patirti ir pamatyti Samanta stengėsi visą laiką, kiek tik save prisimena. Būtent todėl, dar būdama labai jauna ir sugalvojo, kad nori išbandyti gyvenimą kitose pasaulio vietose. Pirmuoju numeriu pasirinko Prancūziją, nes šią šalį įsivaizdavo labai romantiškai, kaip iš filmų. Deja, Paryžius nepasirodė toks romantiškas, kaip buvo vaizduojamas žiniasklaidoje ir kine. Atvykusi į šį didžiulį miestą lietuvė iškart pajuto, kad turės stipriai už save kovoti, nes kitaip – nieko gero nebus. Nors buvo sunku, Samanta niekam dėl to nesiskundė, ir visą laiką kartojo, kad tai laikinas etapas, kurį tikriausiai išgyvena visi gyvenamąją vietą pakeitę žmonės. Visus kelyje atsiradusius barjerus tuo metu vadino kaina už tai, kad gali gyventi meilės mieste Paryžiuje. Paryžiui Samanta labiausiai dėkinga už patirtą meilę. Likimas suvedė jauną, savęs ieškančią lietuvaitę ir karjerą darantį anglą advokatą. Ilgainiui pora susituokė ir susilaukė dviejų dukrų.

Apie šalis, kuriose kalbama ispaniškai, dauguma lietuvių pirmiausia sužinojo iš kadaise mūsų televizijose labai populiarių Lotynų Amerikoje sukurtų serialų. Kadangi be televizijos pramogų anksčiau per daug nebuvo, žmonės šeimomis sėsdavo žiūrėti „Marijos iš lūšnynų“ ar „Laukinio angelo“. Žiūrėjo tuos serialus ir mūsų šio pasakojimo herojė Kristina Horoman. Tik tada ji nenutuokė, kad jos pačios meilės istorija nė kiek nenusileis serialų scenarijams, ir vieną dieną apie tai bus sukurta televizijos laida iš Ispanijos Valensijos miesto. Kai Kristinai buvo šešiolika metų, ji ėmė mokytis ispanų kalbos. Vėlgi – nė nenumanydama, kad vieną pirmųjų savo ispaniškų žodžių ištars žmogui, kuris taps jos vyru. Žinoma, ne be serialams būdingų dramų – ko ko, bet netikėtimų šitoje meilės istorijoje netrūksta. Kristina parašė „Olia“, Ivanas atrašė „Buenos dias“ ir istorija prasidėjo. Internetu Kristina ir Ivanas bendravo ištisus dvejus metus. „Tai buvo virtę kone beprotybe“ – pažintį su savo dabartiniu vyru prisimena pašnekovė. Apie ką tiksliai susirašinėdavo, Kristina dabar netgi nepamena, tačiau temų pakako dvejiems metams. Juokingiausia tai, kad bendraudama su Ivanu, ispaniškai kaunietė taip ir neišmoko – kad būtų lengviau išreikšti save, jiedu bendraudavo angliškai. Du žmonės iš priešingų pasaulio pusių, niekada vienas kito nematę, užmezgė tokį stiprų ryšį, kad labiau už viską norėjo pasimatyti gyvai. Galiausiai, įveikę atstumą, artimųjų abejones ir migracijos tarnybos įtarimus, Kristina ir Ivanas apsigyveno kartu ir susilaukė sūnaus. Būtent pirmagimis tapo priežastimi, kodėl šiandien su jais kalbamės ne Kaune, o Valensijoje – trečiame pagal dydį Ispanijos mieste.

Socialinė dokumentika.