Kaišiadorys – miestas, atsiradęs tarsi „iš nieko“, ir Antano Škėmos oratorystė

Kaišiadorys – miestas, atsiradęs tarsi „iš nieko“, tik XIX amžiuje, kai buvo pradėtas tiesti geležinkelis. 1862 metų kovo viduryje, pirmasis traukinys prapuškavo pro būsimus Kaišiadoris nesustodamas.

Kaišiadorių stotis, geležinkeliečių nameliai, vandens bokštas, viešasis tualetas, o buvusios cerkvės vietoje – įkurtas „tautiškas“ sodelis. Rašytojo Antano Škėmos tėvas – Antanas Škėma, Kaišiadorių amatų mokyklos direktorius, patriotas bei oratorius šiame sodelyje skeldavo ugningas kalbas. Stovėdamas ant bėgių ir rodydamas į Vilniaus pusę šaukdavo – „Lenkai vagys, Vilnių nukniso“. Kokį įspūdį klausytojams darė tėvo sakomos kalbos, sūnus aprašė romane „Balta drobulė”.

Tarpukariu Kaišiadorys tapo pasienio miesteliu. Geležinkelis nebevedė į lenkų užimtą Vilnių: bėgiai buvo išardyti. Tuomet geležinkelio stotyje vyko įvairūs miesto renginiai. Išskirtinė premjera vyko 1930-aisiais Vytauto Didžiojo metais, A. Škėmos spektaklis vyko 6 valandas, o finale už išdavystę Lietuvai, buvo pakarta Jogailos iškamša.

Sename apleistame depe, tarpukariu buvo įkurta pirmoji uždara sporto salė, Kaunas tuo metu dar tik planavo tokios statybas. Kauniečiai sportininkai traukiniu važinėdavo į Kaišiadorys treniruotis. „Mokykla išsinuomavo šitą depą 99 metams ir noriu pareikšti, kad terminas dar nesibaigęs“, – šypsos Olijardas Lukoševičius.

Lenkijai užėmus Trakus, Kaišiadorys tapo ir Trakų apskrities centru – buvo vadinamas Trakija. „Na, trakėnai kaip gyvenat, – taip į kaišiadoriečius kreipdavosi atvykėliai, – pasakoja muziejaus direktorius.

Keliaujame prie teismo pastato. „ Labai retas atvejis, tais laikais daugelyje Europos šalių, moterų teisėjų beveik nebuvo, o Kaišiadoryse iš 200 teisėjų – 12 moterų.“

Pranas Žižmaras – tuo metu buvo žymesni negu S. Darius ir S. Girėnas. „Kai vyko mitingai Vilniuje, vienas lenkų karininkas pasakė, – eikime į Kauną ir užimkime. Tai nugirdęs Pranas Žižmaras iškvietė jį dvikovą ir nugalėjo“, – visi 2000 kaišiadoriečių pasitiko jį stotyje ir nešė ant rankų. Jo likimas tragiškas - sovietai suėmė ir aštuoneriems metams ištrėmė į Sibirą, Vorkutos lagerį. Po trijų metų, jo kūnas buvo rastas lagerio ligoninės šulinyje.