Diskusijos apie Stambulo konvencijos ratifikavimą užaštrino svarbų klausimą: koks yra (ir turėtų būti) krikščionybės ir politikos, krikščionių ir kitaminčių santykis? Ar priešiškumas, neapykanta kitokiems suderinama su autentišku krikščioniškuoju etiniu mokymu? Kaip tradicionalistams pavyko šį mokymą paversti griežta, bekompromise, moralizuojančia ideologija? Kaip atviros visuomenės idėja padeda geriau suprasti šiuos reiškinius ir kodėl jos nederėtų tapatinti su kiaura visuomene? Ar lietuviai gali dvasiškai atsinaujinti ir vėl tiesti tiltus tarp skirtingai mąstančių žmonių? Kokios yra tokio atsinaujinimo sąlygos? Apie tai diskutuojame su filosofu, Mykolo Romerio universiteto docentu dr. Povilu Aleksandravičiumi.

Ved. Simas Čelutka