Projekto „Draugystė veža“ turas „Stiprybė tavyje“ Utenoje

Iniciatyvos „Draugystė veža“ piligrimų kelio paskutinė stotelė Utenoje. Čia įvyko paskutinysis patirtinis iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomo turo per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ susitikimas. Bet susitikimo metu įvairias negalias turintys bičiuliai toli gražu neliūdėjo, džiaugėsi turų metu užsimezgusia ar sustiprėjusia draugyste. Jie pasakojo savo gyvenimo istorijas, spinduliuojančias viltimi ir tikėjimu ateitimi.

Renginyje apsilankiusi Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos sesuo Paulina pasakojo, kaip prieš 8 metus atsikėlė į Uteną ir pradėjo savo misiją – ieškoti žmonių, kuriems reikia pagalbos. Seserys turi svajonę Utenoje įkurti žmones su negalia ir be jos vienijančią bendruomenę. „Šiuo metu ieškome aktyvių žmonių, trokštančių prisidėti prie šio tikslo. Mažas būrelis jau susibūrė, turėjome keletą susitikimų ir su „Arkos“ vadovais, ir tikime, kad mums pavyks įsteigti suaugusiųjų žmonių gyvenimo namus. Kviečiame jungtis prie mūsų visus entuziastus savanorius ir padėti išpildyti šią svajonę. Juk kiekvienas žmogus vertas meilės, rūpesčio, dialogo, pomėgių, kelionių ir viso to, kas jam leistų pilnavertiškai gyventi!“, – kviečia sesuo Paulina.

Mažas ūgis – ne kliūtis Sandrai Ragaišytei vadovauti Utenos neįgaliųjų draugijai, rasti bendrą kalbą su rajono politikais, taip pat „Draugystė veža“ renginiuose dalintis savo patirtimi ir svajonėmis. „Dauguma žmonių mano, kad mažas ūgis gali sukelti gailestį. Ne. Aš esu tokia „maža rakštis subinėj“. Einu, lendu. Mūsų vienas iš vadovų, iš valdžios atstovų, sako: „Su mažais negalima muštis, negalima ginčytis, nes maži yra pavojingi“. Tai aš ir esu pavojinga „tarp kabučių“, – juokauja S. Ragaišytė.

VšĮ „Šeimos idėjų centras“ atvejo vadybininkė Ingrida Buitvydienė turi daugiau nei 20 metų socialinio darbo stažo, šiuo metu dirba su 3 klientais apsaugotame būste Utenos rajone. „Su šiais žmonėmis dirbau ir globos namuose, žinojau, koks yra jų savarankiškumo lygis ir t.t. Prieš 15 m. buvau Olandijoje, ten pamačiau, kaip gyvena žmonės apsaugotame būste, sužinojau, kas yra apsaugotos darbo vietos, ir svajojau, kada šios paslaugos atsiras Lietuvoje“, – pasakoja I. Buitvydienė.

Ji nė minutės neabejojo išgirdusi pasiūlymą dirbti apsaugotam būste, nes žinojo, kad šis darbas jai patiks. „Žmonės, apsigyvenę apsaugotam būste, iš pradžių patyrė šoką – užgriuvo milžiniška dozė laisvės, įsipareigojimų, atsakomybės, su tais dalykais reikėjo labai daug dirbti, bet šiandien jie yra labai pažengę. Ir tos mano pagalbos reikia vis mažiau ir mažiau - padedu tik pagal poreikį. Jie puikiai tvarkosi, gerai sutaria su kaimynais, du šių namų gyventojai dirba“, - savo globotinių pažanga džiaugiasi I. Buitvydienė.

Iniciatyvos „Draugystė veža“ sumanytoja Žydrė Gedrimaitė jaučia esanti teisingame kelyje, septynių renginių turo metu užaugo, tapo laisvesni ir lektoriai, ir ji pati. „Aš labai norėčiau, kad tai išaugtų į paprastą, tikrą gyvenimą visiškai nevertinant žmogaus pagal tai, kokios jo akys, kūnas, kaip tas žmogus reaguoja į vieną ar kitą dalyką. Mes tapome didelio pokyčio ledlaužiu, kuris ateina savaime. Ir ne tik mes. Šiandien galėčiau pasakoti apie daugybę „sniego gniūžčių“ kitose bendruomenėse, kuriose buvome. Nebus nulipdytas tik vienas senis besmegenis, bus pastatytos didelės „sniego pilys“, – sako Ž. Gedrimaitė.