Projekto „Draugystė veža“ turas „Stiprybė tavyje“ Rokiškyje

„Kas aš esu? Gal tai, ką liečiu, o gal tai, ką girdžiu?“, - savo kūrybos dainoje klausia neregė Irma Jokštytė. Rokiškio bibliotekoje projekto „Draugystė veža“ bičiuliai susirinko pasikalbėti apie gyvenimo prasmę, pasirinkimus ir kiekviename iš jų slypinčią stiprybę. Jos reikėjo ir intelekto ar psichosocialinę negalią turintiems renginio svečiams - Skemų globos namų gyventojams - pasiryžusiems gyventi savarankiškai grupinio gyvenimo namuose.

Spalio 1 d. Rokiškyje įvyko penktasis iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomo turo per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ susitikimas.

Skemų socialinės globos namų socialinės medicininės reabilitacijos padalinio vadovė Jolanta Šapokienė pasakoja, kad jau įkurtuose grupinio gyvenimo namuose globotiniai jaučiasi laimingi, nors įprasti nebuvo lengva: „Dabar paklauskit jų - jie tikrai pasakys, kad mes ten nenorim grįžti“.

Naujakuriai buvo surengę šventę, į kurią pakvietė kaimynus. Kaimynai atėjo su pyragais. Bendruomenės pirmininkas atnešė mums dovanų žoliapjovę. „Jie puikiai mus supranta ir sako: „Jūs bijokite tų, kurie gatvėse vaikšto ir nežinia kuo užsiima, o ne šitų žmonių“, - pasakoja J. Šapokienė.

Naujus grupinio gyvenimo namus kaimynai sutinka kur kas mažiau svetingai, netgi užpylė atsakingas institucijas skundais. Kaip sako J. Šapokienė, jie baiminasi, kad dėl tokios kaimynystės nuvertės būstai. „Vienas iš jų jau pardavė, šalia mūsų kaimynas pardavė, greit pardavė. Bet jeigu kažkas nupirko, tai reiškia, kad viskas gerai. Ne visi mes tokie. Pikti ir netolerantiški“, - šypsosi Skemų globos namų darbuotoja.

Skemų grupinio gyvenimo namų socialinė darbuotoja Irma Stulgienė pasakoja, kaip globotiniai išmoko spręsti nesutarimus kalbėdamiesi, o taip pat apie tai, kaip buvo maloniai nustebinta puokšte gėlių profesinės šventės proga.

Nerijus Dovydėnas su žmona Alina susitikti su projekto „Draugystė veža“ bičiuliais Rokiškyje atvažiavo iš kaimyninio Biržų rajono, nes buvimas kartu jiems atrodo labai prasmingas. „Po tos traumos atrodė, kad čia bus laikina, kad viskas praeis, bet bėgant metams niekas nesikeitė. Nebuvo tokios minties, kad reiktų palikt, pasitraukt. Kad galbūt ieškot lengviau kažko. Viskas vyko taip natūraliai. Ir mes jaučiamės laimingi. Aš jaučiuosi laiminga“, - kalbėjo Alina Dovydėnienė, Nerijaus žmona.